Valstybinis auditas

Aplinkos oro tarša yra viena reikšmingiausių sveikatos ir aplinkos problemų. Įvairūs taršos šaltiniai išmeta į aplinkos orą cheminių medžiagų, galinčių tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti žmonių sveikatą ir sukelti jai pavojų bei neigiamai veikti aplinką. Siekiant užtikrinti, kad aplinkos oro kokybė gerėtų, būtų saugoma sveika ir švari aplinka visuomenei ir būtų sudarytos sąlygos laiku imtis oro taršos mažinimo priemonių, būtinas nuolatinis ir sistemingas aplinkos oro būklės stebėjimas ir vertinimas. Vykdant aplinkos oro monitoringą neužtikrinama, kad, vykstant miestų ir pramonės plėtrai, kuriant naują infrastruktūrą, keičiantis kitoms aplinkybėms, aplinkos stebėjimo vietos būtų periodiškai peržiūrimos, siekiant žinoti realią oro kokybės būklę. Teisės aktai įpareigoja savivaldybes ir ūkio subjektus stebėti aplinkos oro kokybę, tačiau tai daro tik nedaugelis savivaldybių, o ūkio subjektai nesuinteresuoti pateikti informaciją apie realią aplinkos oro būklę. Nėra sistemingai analizuojami ir apibendrinami visų monitoringo lygių: valstybės, savivaldybių ir ūkio subjektų, aplinkos oro stebėsenos duomenys. Be to, 2021 m. EBPO atliktoje Lietuvos aplinkosauginio veiksmingumo peržiūroje teigiama, kad dabartinės politikos priemonių nepakaks 2030 m. ir vėlesnio laikotarpio klimato kaitos tikslams pasiekti. Audito metu bus analizuojama, ar vykdomas aplinkos oro būklės stebėjimas visuose monitoringo lygiuose, ar turimi patikimi aplinkos oro stebėsenos (monitoringo) duomenys, kurie sudarytų prielaidas imtis priemonių taršai bei klimato kaitai sumažinti.

Komunalinės atliekos, kurios sudaro apie 25 proc. visų Lietuvoje susidarančių atliekų kiekio, ne visada tvarkomos atsižvelgiant į jų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumą, nes didelė dalis šių surinktų atliekų vis dar šalinama sąvartyne. Siekiant sumažinti į sąvartyną patenkančių atliekų kiekį, Lietuvoje pastatyti mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai, kuriuose apdorojamos iš gyventojų surinktos mišrios komunalinės atliekos. Šių įrenginių veikla nepakankamai efektyvi ir rezultatyvi – neišnaudojamos visos galimybės užtikrinti komunalinių atliekų rūšiavimą, žaliavų ir kietojo kuro atskyrimą pakartotinam naudojimui. Tai daro reikšmingą įtaką siekiant Nacionalinėje aplinkos apsaugos strategijoje numatyto rodiklio: perdirbtų, pakartotinai ar kitaip panaudotų (pavyzdžiui, energijai gauti) komunalinių atliekų dalis nuo susidariusio komunalinių atliekų kiekio. Nekaupiama patikima informacija apie susidarančius komunalinių atliekų kiekius, todėl sunkiau priimti tinkamiausius sprendimus dėl šių atliekų tvarkymo infrastruktūros vystymo. Atliekų tvarkymo kainodara neskatina gyventojų jas rūšiuoti. Nepakankamai rezultatyvios savivaldybių taikomos gyventojų informavimo apie atliekų rūšiavimą priemonės. Audito metu vertinsime komunalinių atliekų tvarkymo sistemos efektyvumą ir rezultatyvumą, jau sukurtos infrastruktūros panaudojimą ir naujos infrastruktūros vystymo planavimą, patikimų duomenų apie susidarančius komunalinių atliekų kiekius kaupimą, atliekų tvarkymo kainodarą, gyventojų informavimo apie jų rūšiavimą priemonių rezultatyvumą. Sieksime pateikti rekomendacijas, kurios turės įtaką šių atliekų tvarkymo pokyčiams.

Miškas – vienas svarbiausių Lietuvos atsinaujinančių gamtos išteklių. Siekiant išsaugoti ateities kartoms, miško ištekliai turi būti saikingai naudojami, atkuriami ir gausinami. Lietuvos miškingumas (miško žemės ploto santykis su Lietuvos Respublikos teritorijos plotu) 2020 m. turėjo būti 34,2 proc., bet šalies miškingumas per metus padidėja tik 0,04 proc. ir 2019 m. sudarė 33,65 proc. Siekiant, kad šalies miškai būtų naudojami racionaliai, reikia išlaikyti medienos prieaugio ir jos naudojimo masto pusiausvyrą. Tvarkant miškus turi būti išlaikoma biologinės įvairovės išsaugojimo, kraštovaizdžio stabilumo ir aplinkos kokybės bei maksimalios miškų išteklių teikiamos ekonominės naudos pusiausvyra. Audito metu planuojame vertinti, ar Lietuvos miškų ištekliai naudojami racionaliai: ar jie skirstomi į grupes pagal aiškius kriterijus, aiškiai apibrėžtos saugomos ir „Natura 2000“ teritorijos, užtikrinamas miškų ir jų išteklių gausinimas.

Perkeliant vis daugiau veiklų į elektroninę erdvę, kyla ir kibernetinių grėsmių lygis. Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) duomenimis, 2019 m. kibernetinių incidentų skaičius padidėjo beveik 2 kartus: 2019 m. buvo užregistruotas 3241 incidentas, 2018 m. – 1701, o apdorojamų įvykių padaugėjo nuo 50 tūkst. 2018 m. iki 300 tūkst. 2019 m. Kibernetinių atakų taikiniai buvo daugiausia kritinės infrastruktūros objektai. Lietuva pastaruoju metu įgyvendina priemones, skirtas kibernetiniam saugumui ir atsparumui kibernetinėms grėsmėms stiprinti: parengta Kibernetinio saugumo strategija ir jos įgyvendinimo tarpinstitucinis veiklos planas, baigtas valstybės kibernetinių pajėgumų konsolidavimas, sustiprinti kibernetinio saugumo pajėgumai, bendrai valdomi kibernetiniai incidentai, plėtojamas Saugusis valstybinis duomenų perdavimo tinklas, sujungsiantis svarbiausias valstybės funkcijas užtikrinančias institucijas. NKSC duomenimis, 2019 m. ypatingos svarbos valstybės informacinių išteklių valdytojai įgyvendino 80 proc., o valstybės informacinių išteklių valdytojai – apie 20 proc. organizacinių ir techninių kibernetinio saugumo reikalavimų. Nuo 2019 m. NKSC pradėti faktiniai kibernetinio saugumo būklės patikrinimai parodė, kad subjektų deklaruojamas kibernetinio saugumo reikalavimų įgyvendinimas yra formalus ir kad jie de facto įgyvendinami ne visa apimtimi. Audito metu vertinsime kibernetinio saugumo incidentų ir rizikų valdymą nacionaliniu lygiu. Audito rezultatai prisidės prie didesnio Lietuvos viešojo sektoriaus organizacijų atsparumo kibernetinėms grėsmėms ir sudarys sąlygas didinti nacionalinio saugumo užtikrinimo kibernetinėje erdvėje brandą.

COVID-19 pandemijos metu išryškėjus bekontakčių paslaugų poreikiui, viešųjų ir administracinių paslaugų skaitmenizavimas tapo itin aktualus. Lietuva yra gerokai pažengusi viešųjų skaitmeninių paslaugų srityje (2021 m. DESI duomenimis, užima 12-ą vietą tarp 27 ES valstybių narių ir viršija ES vidurkį), tačiau valstybės lygiu viešųjų ir administravimo paslaugų skaitmenizavimo procesas tobulintinas. Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) tyrimo duomenimis, 2020 m. tik 57,7 proc. gyventojų naudojosi elektroniniu būdu teikiamomis viešosiomis ir administracinėmis paslaugomis. Verta pažymėti, kad, pvz., su Lietuvos kultūros paveldu susijusiomis el. paslaugomis naudojosi vos 7 proc. (siektina reikšmė – 20 proc.), su lietuvių kalba susijusiomis – 18 proc. (siektina reikšmė – 25 proc.), su sveikata susijusiomis – 30 proc. (siektina reikšmė – 50 proc.). 35 proc. respondentų, kurie per pastaruosius 12 mėn. nė karto nesilankė viešųjų institucijų interneto svetainėse, nurodė, kad sudėtinga naudotis elektroninėmis paslaugomis. Savivaldybių lygmeniu maža dalis elektroninių paslaugų teikiama tik el. būdu: neteikia nė vienos viešosios ir administracinės paslaugos gyventojams tik el. būdu – 70 proc., o verslui – 80 proc. savivaldybių. Kas trečia savivaldybė (34 proc.) nurodė, kad su el. paslaugomis, kurios teikiamos per valstybines informacines sistemas ar platformas, kyla problemų (el. paslaugos žemos brandos, neatitinka vartotojų lūkesčių ir pan.). Valstybės informacinių išteklių sąveikumo platforma (VIISP) yra bendra prieiga prie daugumos svarbiausių Lietuvoje teikiamų viešųjų ir administracinių paslaugų, bet nepasiekiamas platformos tikslas centralizuotai teikti el. paslaugas. Subjektai turi savo sistemas ir per jas teikia paslaugas, o iš VIISP tik gauna nukreipimus, kurių statistikos IVPK nevaldo. Audito metu vertinsime viešųjų el. paslaugų skaitmenizavimo valdymą, skaitmeninių paslaugų integravimo ir plėtros efektyvumą. Audito rezultatai prisidės prie Lietuvos viešųjų el. paslaugų aukštesnės brandos, didesnio prieinamumo visuomenei ir valdžios institucijoms.

Asmenys (šeimos), susidūrę su krizinėmis situacijomis, patiria fizinį ar psichologinį smurtą, kyla pavojus fiziniam, emociniam ar socialiniam saugumui, patirti socialinę atskirtį. Pandemijos laikotarpiu asmenų patiriamos krizės – vis aktualesnė problema, kuriai spręsti svarbi laiku ir tinkamai suteikta paslaugų visuma. Kasmet paslaugas krizių centruose gauna vis daugiau žmonių: 2020 m. savivaldybėse veikė 61 krizių centras ir laikino apgyvendinimo įstaiga, kuriose paslaugos buvo suteiktos 2,6 tūkst. (2017 m. – 1,5 tūkst.) žmonių. Tačiau 14-oje savivaldybių tokių centrų vis dar nėra. Dažniausiai pagalbos reikia ir ji teikiama moterims, tačiau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atlikusi tyrimą nustatė, kad krizes patiriantiems vyrams paslaugų prieinamumas labai mažas. Nesuteikus pagalbos ištikusioms krizėms valdyti, didėja psichologinės problemos ir savižudybių tikimybė. Valstybė siekia mažinti smurtą artimoje aplinkoje, stiprindama nukentėjusių apsaugą, specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą ir prevenciją. Visgi policijoje registruotų pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje ne mažėja, o daugėja (2020 m. išaugo 10,3 proc., palyginti su 2019 m.). Tyrimų duomenys rodo, kad tik 15 proc. nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje kreipėsi į policiją ir net 31,5 proc. apklaustųjų nežino, kur gauti pagalbą. Šiuo metu specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą visoje Lietuvos teritorijoje organizuoja Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija, jungianti 16 specializuotos pagalbos centrų. 2020 m. juose pagalba iš viso buvo suteikta 11,8 tūkst. asmenų, t. y. tik 20 proc. pagal policijoje registruotus pranešimus ir 2 proc. mažiau nei 2019 m. Pastaruoju metu yra inicijuoti teisinio reglamentavimo pokyčiai dėl pagalbos akreditavimo ir finansavimo tvarumo bei tęstinumo užtikrinimo, tinkamos pagalbos teikimo smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems ir nukentėjusiems asmenims bei asmenims, siekiantiems atsisakyti smurtinio elgesio. Audito metu vertinsime, ar prieinama ir suteikiama kompleksinė, veiksminga pagalba ir paslaugos asmenims, atsidūrusiems krizinėse situacijose, smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems ar nukentėjusiems bei siekiantiems atsisakyti smurto. Nagrinėsime specializuotos pagalbos, krizių centrų finansavimo sistemą ir veiklą, gyventojų informavimą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir veiksmų koordinavimą siekiant padėti asmenims įveikti krizes, suteikti tinkamą pagalbą patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje, mažinti pakartotinius smurto atvejus, įgyvendinant smurtinio elgesio keitimo programas.

2018-07-01 startavus naujai vaiko teisių apsaugos sistemai, mažėjo nukentėjusių vaikų skaičius, bet 2019–2020 m. buvo atvejų, pasibaigusių vaikų mirtimi. Neužtikrinama vaiko ir šeimos poreikius atitinkanti laiku teikiama prevencinė pagalba ir kompleksinės paslaugos problemų turinčioms šeimoms. Nuo 2020-01-01 atsisakyta grėsmės lygių nustatymo ir pereita prie šeimos ir vaiko poreikių vertinimo, o vaikas paimamas iš tėvų ar globėjų tik kraštutiniais atvejais, pritaikius pagalbos šeimai priemones, tačiau rizika išlieka dėl nepakankamos darbuotojų kompetencijos ir metodinės pagalbos atpažinti smurtą šeimoje, gebėti įvertinti vaiko situaciją ir suteikti tinkamą pagalbą. Įgyvendinant perėjimo nuo institucinės globos prie globos šeimoje priemones, institucijose globojamų vaikų skaičius mažėja (2018 m. –2 419, 2019 m. –1 954, 2020 m.–1 656 vaikai), tačiau iki planuotų 20 proc. nesumažėjo. Vis dar trūkta globėjų ir pagalbos jiems. Neišspręstos globėjų šeimos tinkamumo vertinimo problemos. Vaikus globojančių šeimų ir šeimynų per 5 m. sumažėjo 9 proc., 6 savivaldybės iki šiol neturi budinčių globotojų. Neužtikrinamas smurtą patiriančių vaikų identifikavimas. Neskatinama atsirasti įtėvių ir jų nedaugėja. Vertinsime, ar, įvykdžius pokyčius vaiko teisių apsaugos srityje ir vykstant institucinės vaikų globos pertvarkai, sistema užtikrina geriausius vaiko interesus saugiai augti savo šeimoje, likusiems be tėvų globos – artimų giminaičių, globėjų ar įtėvių šeimose, institucinėje globoje; ar kompleksinės pagalbos paslaugos yra prieinamos ir padeda šeimoms įveikti krizines situacijas ir sunkumus siekiant tinkamai rūpintis savo vaikais; ar užtikrinamas globėjų ir įtėvių rengimas ir jiems teikiamos paslaugos pagal nustatytus poreikius.

Dėl priklausomybės ligų stigmos bei paslaugų ir kvalifikuotų specialistų trūkumo priklausomybių ligų turintys asmenys nesulaukia pagalbos. Narkotikų (narkotinių ir psichotropinių medžiagų) vartojimas – sudėtinga sveikatos ir socialinė problema. Palyginti su bendrąja populiacija, narkotikus vartojantys asmenys miršta gerokai jaunesni ne tik dėl apsinuodijimų (perdozavimo), ilgalaikio narkotikų vartojimo, užkrečiamųjų ligų, o paveikti šių medžiagų – ir dėl nelaimingų atsitikimų, smurto ir savižudybių. Lietuvoje 2005–2019 m. šių asmenų vidutinė gyvenimo trukmė buvo nuo 1,9 iki 3,5 karto trumpesnė nei populiacijos bendrai. Audito metu vertintina, ar institucijų veiksmai ir aplinka tinkami ir pakankami skatinant žmones pripažinti priklausomybės problemas ir laiku kreiptis pagalbos. Taip pat, ar pakankamas priklausomybės ligų gydymo prieinamumas ir kokybė, kodėl netenkinamas reabilitacijos ir socialinės integracijos paslaugų poreikis, neišvystyta kompleksinė pagalba disfunkcinėms (priklausomybę turinčių asmenų) šeimoms.

Vienas svarbiausių tvarios sveikatos priežiūros bruožų – gebėjimas tinkamai ir laiku reaguoti į visuomenei kylančias grėsmes ir ekstremaliąsias situacijas ir nepertraukiamai teikti visas reikalingas sveikatos paslaugas. Šalies sveikatos priežiūros sistema didelio masto epidemiologinei krizei nebuvo pasiruošusi. Nei gydymo įstaigose, nei valstybiniame rezerve nebuvo sukaupta pakankamai asmens apsaugos priemonių atsargų. Nuo pandemijos pradžios praėjus beveik metams, bendro gydymo įstaigų aprūpinimo ar atitinkamų priemonių rezervų formavimo klausimai vis dar aktualūs. Nepakankamas epidemiologinių priemonių (režimo) taikymas lemia vis pasikartojančius infekcijos protrūkius gydymo įstaigose. Komunikacinės gydymo įstaigų problemos (per menki pajėgumai aptarnauti pacientus telefonu, pasikartojantys informacinių sistemų veiklos trikdžiai), sumažėjęs sveikatos priežiūros paslaugų teikimo mastas blogina paslaugų prieinamumą, o nuotolinės paslaugos neužtikrina kokybės. Todėl jau stebimas net tik gyventojų sveikatos rodiklių pablogėjimas, sergamumo lėtinėmis ligomis didėjimas, bet ir mirčių gausėjimas dėl kitų nei COVID-19 viruso sukeltų pasekmių. Audito metu analizuosime, kodėl sistema neužtikrina tinkamo sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, nepertraukiamo ir saugaus sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pacientams, sergantiems kitomis nei COVID-19 ligomis. Auditas padės atsakyti į klausimą, ko trūksta ir kas turėtų būti padaryta, kad, esant ekstremaliajai situacijai (šalyje, regione, savivaldybėje), sveikatos priežiūros paslaugų teikimas nesutriktų ir atlieptų kylančius iššūkius.

Klaipėdos jūrų uostas – svarbiausias ir didžiausias transporto centras Lietuvoje, per metus galintis perkrauti iki 65 milijonų tonų įvairių krovinių. Uoste sukuriama per 58 tūkst. indukuotų darbo vietų ir 6,13 proc. viso Lietuvoje sukuriamo BVP, tiesiogiai su jo veikla yra susiję per 800 įmonių. Siekiant maksimalios naudos miestui ir valstybei, uosto infrastruktūra turėtų būti naudojama racionaliai ir efektyviai, užtikrinama tvari jos plėtra ir priežiūra. Viena pagrindinių infrastruktūros plėtros problemų – laisvų teritorijų uosto veiklai plėsti trūkumas ir efektyvus rezervinių teritorijų panaudojimas. Vis dar neapsispręsta dėl uosto plėtros ateityje. Be to, ne visada užtikrinama nuolatinė jo aplinkos taršos stebėsena. Audito metu vertinsime, ar efektyviai panaudojama VĮ Klaipėdos jūrų uosto direkcijos patikėjimo teise valdoma valstybinė žemė, infrastruktūra ir rezervinės teritorijos, reikalingos uosto veiklos plėtrai, ar užtikrinama nuolatinė ir ilgalaikė uosto aplinkos taršos stebėsena.

Oficialioji statistika yra viena svarbiausių politikos formavimo priemonių. Šiuo metu dėl COVID-19 esanti ekstremalioji situacija parodė, kad kokybiški, objektyvūs ir laiku teikiami statistiniai duomenys yra būtini pagrįstiems valdymo sprendimams priimti. Kasmet oficialiosios statistikos tvarkymui skiriama per 8 mln. Eur valstybės biudžeto lėšų. Tam, kad oficialiosios statistikos sistema veiktų ir jai skiriami ištekliai būtų naudojami efektyviai, turi būti apibrėžti aiškūs statistikos rengimo, koordinavimo ir kokybės kontrolės procesai ir atsakomybės. Lietuvoje oficialiosios statistikos politiką formuoja Finansų ministerija, o įgyvendina 19 įvairių institucijų. Taigi, oficialioji statistika įgyvendinama decentralizuotai: ją tvarkančios institucijos skirtingai nustato poreikius, užtikrina kokybę ir vykdo plėtrą, turi nevienodus išteklius, veikia skirtingomis sąlygomis, todėl kyla rizika dėl nevienodo šios statistikos duomenų kokybės lygio. Audito metu vertinsime, ar esama Lietuvos oficialiosios statistikos sistema veikia efektyviai, ar jos plėtra atitinka valstybės ir visuomenės poreikius, o oficialiosios statistikos duomenys yra patikimi, objektyvūs ir kokybiški, ar sudaro prielaidas priimti duomenimis grįstus valdymo sprendimus. Auditas prisidės formuojant bendrą efektyvią ir koordinuotą oficialiosios statistikos politiką, viziją ir naudojimo tikslus, vartotojų poreikiais grįstas plėtros kryptis bei politikos įgyvendinimo sistemą, numatant, kokios institucijos gali tvarkyti oficialiąją statistiką, atsisakant statistinių duomenų dubliavimo ir perteklinio institucijų dalyvavimo statistikos tvarkymo procesuose. Tai padės užtikrinti kokybiškus, visuomenės ir valstybės poreikius atitinkančius statistinius duomenis, naudojamus priimant svarbiausius valstybės valdymo sprendimus.

Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystei nėra investicijų politikos, todėl nėra apibrėžta, kokiam investicijų poreikiui esant, turėtų būti vertinama, ar valstybei ir savivaldybėms ekonomiškai nėra naudingiau taikyti Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės. Dėl šios priežasties finansavimo ir jo įforminimo klausimai sprendžiami vadovaujantis skirtingais teisės aktais, vienur sudaromos VPSP sutartys, kitur – ilgalaikės turto nuomos sutartys arba paslaugas vykdyti pavedama valdymo sričiai priklausančioms įmonėms ar įstaigoms. Taigi yra rizika, kad neužtikrinama sąžininga konkurencija. Sudaromose koncesijų sutartyse ne visada tinkamai įvertinamos sutarčių vykdymo, jų nutraukimo sąlygos arba koncesijų rizikų pasidalijimas tarp viešojo subjekto ir koncesininko, todėl sutartys nevykdomos, nesilaikoma jose numatytų sąlygų, prasideda bylinėjimasis teismuose. Viešieji subjektai nepakankamai užtikrina sutarčių vykdymo kontrolę, tad nėra užtikrinama didžiausia nauda valstybei ir savivaldybėms įgyvendinant Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės projektus. Tinkamai sudarytos koncesijų sutartys valstybei ar savivaldybėms galėtų tapti papildomų biudžeto įplaukų šaltiniu.

Kasmet Lietuvoje dėl tyčinės ar netyčinės žmogaus veiklos arba dėl gamtos reiškinių ir kitų aplinkybių kyla apie 400 ekstremalių įvykių. Kad kuo mažiau įvykių peraugtų į ekstremaliąją situaciją, būtina veiksminga ekstremaliųjų situacijų prevencija (nustatyti pavojai, galintys jas sukelti, suplanuotos ir įgyvendintos jų rizikos mažinimo priemonės). Lietuvoje padaugėjo ekstremalių įvykių, kurie peraugo į ekstremaliąsias situacijas. Per 2018–2020 m. I pusmetį buvo paskelbtos 42 savivaldybės ir 3 valstybės lygio, o 2015–2017 m. laikotarpiu – 34 savivaldybės ir 2 valstybės lygio ekstremaliosios situacijos. Priklausomai nuo ekstremalių įvykių pobūdžio ir jų sukeliamų pasekmių, jiems suvaldyti gali būti įvedami skirtingi teisiniai režimai (ekstremalioji situacija, karantinas, nepaprastoji padėtis). Pasikeitus aplinkybėms, vienas teisinis režimas gali būti keičiamas kitu. Esant skirtingiems teisiniams režimams skiriasi situacijų valdymas, priemonės aplinkai, gyventojų sveikatai, gyvybei ir turtui apsaugoti, žmonių teisių ribojimų apimtis ir turinys. Todėl valstybės institucijoms būtina kryptingai vykdyti pasirengimo veikti, įvedus skirtingus teisinius režimus, priemones, kad būtų užtikrinta reikiama skubi pagalba žmonėms ir taip sumažintas pavojus jų gyvybei, sveikatai ir turtui. Audito metu analizuosime, kaip institucijos planuoja ir vykdo prevencines priemones, valdo pasirengimą efektyviai reaguoti į ekstremalius įvykius ir užtikrinti, kad taikomos priemonės efektyviai suvaldytų situaciją, taip sumažinant pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir turtui.

Siekiant efektyvesnio išteklių panaudojimo, Vyriausybei atskaitingose institucijose 2018 m. pradėtas šių funkcijų centralizavimas ir numatytas siekis, kad joms reikalingos lėšos 2020 m. sumažėtų 20 proc. (2017 m. panaudota 44 mln. Eur). Funkcijas atlikti centralizuotai pavesta Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui: 2021 m. centralizuotai atliekamos 144 institucijų buhalterinės apskaitos tvarkymo ir 237 institucijų personalo administravimo funkcijos. Planuojama šį procesą baigti 2024 m.: centralizuotai būtų atliekamos atitinkamai 342 ir 319 institucijų šios funkcijos. Audito metu vertinsime, ar buhalterinės apskaitos tvarkymo ir personalo administravimo funkcijų centralizavimas sudarė sąlygas efektyviai jas atlikti.

Valstybinę maisto ir veterinarinę kontrolę visoje šalies teritorijoje vykdo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba – kompetentinga Vyriausybės institucija. Išskiriamos 68 jos priežiūros sritys, kontroliuojama per 140 tūkst. ūkio subjektų: prekybos ir viešojo maitinimo įmonių, gyvūninio ir negyvūninio maisto gamintojų, pienininkystės ūkių, gyvūnų laikymo vietų, pašarų, veterinarinių vaistų gamybos įmonių ir kt. Kasmet atliekama apie 47 tūkst. patikrinimų, ištiriama per 4 tūkst. vartotojų skundų. Siekiant užtikrinti efektyvų kontrolės funkcijų vykdymą ir incidentų prevenciją, būtina aiški, grįsta rizikos vertinimu atrankos kontrolei sistema ir planavimas, leidžiantis pasiekti, kad patikrinimams būtų atrenkami rizikingiausi ūkio subjektai ar sritys, kontrolės procesas būtų organizuojamas kuo racionaliau išnaudojant turimus išteklius, o administracinės priemonės pagal kontrolės rezultatus būtų pakankamos ir rezultatyvios. Audito metu vertinsime ūkio subjektų ar sričių kontrolei atranką, rizikos vertinimą, kontrolės planų sudarymą, kontrolės proceso organizavimą ir vykdymą, pagal kontrolės rezultatus taikomas priemones, jų pakankamumą ir rezultatyvumą. Sieksime pateikti rekomendacijas, kurios darys įtaką pokyčiams vykdant valstybinę maisto ir veterinarinę kontrolę.