Iki 2030 m. Lietuva yra numačiusi atnaujinti beveik 2,2 mln. kv. m valstybės ir savivaldybių viešųjų pastatų. Valstybės kontrolės atliktas auditas „Viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimas“ rodo, kad iki 2025 m. atnaujinta tik apie penktadalis numatyto ploto. Likusiems projektams įgyvendinti reikėtų apie 681 mln. Eur. Laiku neužtikrinus finansavimo, iki 2030 m. nebus galima atnaujinti beveik pusės numatyto viešųjų pastatų ploto.

Tačiau problema – ne tik pinigai ar spaudžiantys terminai. Valstybės kontrolės vertinimu, valstybė neturi sistemos, kuri užtikrintų, kad investicijos pasiektų būtent tuos pastatus, kurių būtinai reikia valstybės funkcijoms vykdyti ir kurie duoda didžiausią grąžą biudžetui.
  
„Šiandien renovuojame ne tai, ką valstybei labiausiai apsimoka, o kas greičiau pateikia paraišką. Investavę milijonus net nepatikriname, ar žadėti sutaupymai neliko tik popieriuje. Pirmiausia turime atsakyti ne į klausimą, kur gauti dar 681 mln. eurų, o kur būtų verta ir naudinga juos investuoti. Tikslas turi būti ne popieriniai kvadratiniai metrai, o realiai sutaupyti mokesčių mokėtojų pinigai. Matome neūkišką turto valdymą, todėl būtini atsakingi pokyčiai“, – sako valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
  
Valstybės turto išlaikymas brangsta, o jo poreikis nevertinamas
  
Auditas parodė, kad nė viena apklausta ministerija ar savivaldybė nevertina, kiek pastatų ir kokio jų ploto reikia viešosioms funkcijoms vykdyti ir kaip efektyviai šis turtas naudojamas. Nėra ir sistemos, kuri skatintų reguliariai peržiūrėti valdomą turtą ir atsisakyti funkcijoms nebereikalingų pastatų ar jų ploto.
  
Tuo metu šio turto išlaikymas valstybei kainuoja vis daugiau. 2020–2024 m. valstybės nekilnojamojo turto išlaikymo sąnaudos dėl augančių energijos kainų, brangstančių priežiūros ir remonto paslaugų bei didėjančių darbo ir kitų eksploatacinių sąnaudų padvigubėjo nuo 176 iki 354 mln. Eur, nors valdomas plotas per šį laikotarpį sumažėjo 8,4 proc.
  
Todėl prieš skiriant pinigus pastato atnaujinimui, svarbu įvertinti ne tik jo energinį efektyvumą, bet ir tai, ar pastatas valstybei arba savivaldybei bus reikalingas ilgalaikėje perspektyvoje ir ar visas jo plotas iš tiesų naudojamas. Investuoti į nereikalingą ar neefektyviai naudojamą pastatą reiškia ne tik išleisti pinigus jo renovacijai – valstybei ir toliau teks mokėti už jo šildymą, remontą, priežiūrą ir administravimą.
  
Mažesnis ir racionaliau naudojamas viešųjų pastatų plotas leistų sumažinti ir renovacijai reikalingų investicijų poreikį, ir kasmetes turto išlaikymo išlaidas. Skaičiuojama, kad tinkamai atnaujinus ir optimizavus reikalingų pastatų tinklą, valstybės biudžeto išlaidos jų remontui ir išlaikymui galėtų sumažėti ne mažiau kaip 40 proc.
  
Renovacijos pinigai ne visada nukreipiami ten, kur nauda būtų didžiausia
  
Įvertinus, kiek ir kokio turto būtinai reikia valstybės funkcijoms atlikti, ne mažiau svarbu nuspręsti, kuriuos iš reikalingų pastatų atnaujinti pirmiausia.
  
Dar 2017 m. Energetikos ministerija sudarė energetiškai neefektyvių ir tinkamų atnaujinti centrinės valdžios viešųjų pastatų sąrašą. Tačiau iki 2025 m. pabaigos 71 proc. į jį įtrauktų pastatų vis dar nebuvo atnaujinti.
  
Viena iš priežasčių – nėra bendrų planavimo ir atrankos kriterijų, pagal kuriuos būtų nustatoma, kuriuos pastatus atnaujinti pirmiausia. Paraiškos finansavimui taip pat nebuvo reitinguojamos pagal galimą energijos sutaupymą, atnaujinamą plotą ar investicijų efektyvumą. Praktikoje tai reiškia, kad didesnę galimybę gauti finansavimą gali turėti greičiau paraišką pateikęs pastato valdytojas, o ne tas projektas, kuris už tą pačią investiciją leistų sutaupyti daugiau energijos ar sumažinti valstybės išlaidas.
  
Investavus milijonus nepatikrinama, ar pasiektas žadėtas rezultatas
  
Ūkiškas valstybės turto valdymas nesibaigia pastato renovacija. Būtina žinoti, ar investicija iš tiesų davė planuotą rezultatą. Auditas parodė, kad faktiniai energijos sutaupymai atnaujintuose viešuosiuose pastatuose sistemingai nestebimi.
  
Audito metu 11 iš 14 (arba 79 proc.) vertintų atnaujintų pastatų nepasiekė deklaruoto šilumos energijos sutaupymo. Šiuose pastatuose faktiškai sutaupyta vidutiniškai 40 proc. mažiau šilumos energijos, nei buvo nurodyta energinio naudingumo sertifikatuose.
  
Nestebint faktinio vartojimo, neįmanoma patikimai atsakyti, ar renovacijai skirtos investicijos davė planuotą naudą, kodėl rezultatas buvo mažesnis ir ką reikėtų keisti būsimuose projektuose.
  
Valstybės kontrolės siūlomi sprendimai
  
Valstybės kontrolė siūlo keisti pačią viešųjų pastatų atnaujinimo logiką: pirmiausia nuspręsti, kiek ir kokio turto valstybei bei savivaldybėms reikia, atsisakyti nereikalingo turto, tada nustatyti, kuriuos pastatus atnaujinti naudingiausia, ir finansavimą skirti pagal aiškius prioritetus, o investavus – patikrinti, ar žadėtas energijos sutaupymas iš tiesų pasiektas.
  
Vyriausybei rekomenduojama parengti valstybės nekilnojamojo turto centralizavimo ir bendrojo ploto mažinimo strategiją. Ji leistų nuosekliai atsisakyti funkcijoms nereikalingo turto ir neinvestuoti į pastatus, kurių ilgainiui nebereikės.
  
Energetikos ir Aplinkos ministerijoms rekomenduojama sukurti aiškią pastatų atrankos ir atnaujinimo planavimo sistemą. Projektai turėtų būti vertinami pagal energijos sutaupymo potencialą, atnaujinamą plotą ir investicijų efektyvumą, o prieš skiriant paramą, turėtų būti įvertinama ir tai, ar pastato reikės ilgalaikėje perspektyvoje.
  
Lietuvos energetikos agentūrai rekomenduojama analizuoti faktinius energijos sutaupymus atnaujintuose pastatuose, skirtumus nuo planuotų rezultatų, jų priežastis ir pateikti siūlymus, kaip užtikrinti, kad ateityje planuojami energijos sutaupymai būtų pasiekti.
 
 
Valstybinio audito ataskaita: Viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimas  
 
 
Komentarams:
Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė, 
Komunikacijos ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 608 93 487, el. p. [email protected]

Šiuo metu vyksta valstybės biudžeto planavimo darbai ir kiek daugiau nei po mėnesio Seimui bus pateiktas 2027–2029 m. biudžeto projektas. Tai yra planas, kiek valstybė surinks pajamų ir kam jas išleis. Nuo šių politikos sprendimų priklausys ne tik viešųjų paslaugų teikimas ir išmokų dydžiai, bet ir valstybės finansinės galimybės ateityje.
  

AUTORĖ 

Jurga Rukšėnaitė
Fiskalinės stebėsenos centro vadovė
el. p. [email protected]

  
Valstybės skola artėja prie 60 proc. BVP
  
Pavasarį Valstybės kontrolė, kaip nepriklausoma fiskalinė institucija, vertindama Lietuvos 2026 m. metinę pažangos ataskaitą, įspėjo, kad jau nuo šių metų Lietuvai kyla rizika nesilaikyti fiskalinės drausmės.
  
Fiskalinė institucija prognozavo, kad artimiausiais metais valdžios sektoriaus skola sparčiai artės prie 60 proc. BVP Mastrichto kriterijaus. Tai nėra vien formali skolos lygio riba. Ji svarbi šaliai, nes jos laikymasis padeda užtikrinti viešųjų finansų stabilumą ir investuotojų pasitikėjimą šalies ekonomika. Skolai sparčiai augant, lieka vis mažiau erdvės ateityje reaguoti į galinčius kilti geopolitinius ar ekonominius iššūkius.  Prognozuojama, kad 2029 m. skolos aptarnavimas gali artėti prie 1,8 mlrd. eurų ir toliau brangti, jei auganti skola mažintų investuotojų pasitikėjimą ir didintų valstybės skolinimosi kainą.
  
Tvarūs pajamų šaltiniai vis dar nėra numatyti
  
Gynybai reikia skirti daugiau nei 5 proc. BVP – tai yra prioritetas, bet taip pat viešojoje erdvėje girdime pasisakymus, apie poreikį papildomai didinti pensijas, pareigūnų atlyginimus, remti šeimas ir skatinti investicijas. 
  
Fiskalinė institucija savo išvadose kartoja: numatant naujas nuolatines išlaidas, reikia numatyti ir tvarius pajamų šaltinius. Taip pat turime laikytis fiskalinės drausmės. Fiskalinės drausmės taisyklės nėra formalumas ar teorinis rodiklis. Šių taisyklių laikymasis padeda užtikrinti, kad valstybė bus pajėgi finansuoti savo prioritetus ne tik šiandien, bet ir ateityje.
  
Kur „rasti“ tvarių pajamų šaltinių?
  
Diskutuojama mažinti šešėlį – Lietuvoje pridėtinės vertės mokesčio atotrūkis yra vienas didžiausių ES šalyse. Tai reiškia, kad į biudžetą surenkama mažiau PVM, nei teoriškai būtų galima surinkti. Kol neįvyko pokyčiai ir praktiškai nesurinkta daugiau pajamų iš PVM, planuojamos pajamos iš šešėlio mažinimo negali būti laikomos tvariomis, todėl jų pagrindu neturėtų būti numatomos papildomos išlaidos.
  
Mokesčių pakeitimai buvo atlikti prieš metus, naujų korekcijų neplanuojama, tačiau reikia prisiminti, kad Lietuvos biudžeto pajamų surinkimas iš mokesčių yra vienas mažiausių ES. Tarptautinės institucijos taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos mokesčių sistemą, nes atliktų pakeitimų nepakanka. 
  
Nuoroda į NFI išvadą dėl 2026 m. metinės pažangos ataskaitos Produktas | Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė

Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Kindurytė kartu su Finansinio audito 1-ojo departamento vadove Danguole Krištopavičiene ir Finansinio audito 2-ojo departamento vadove Giedre Stalauskiene dalyvauja Lietuvos auditorių rūmų (LAR) konferencijoje „Atsparus auditas: saugumas, technologijos ir profesinė vertė“. 
  
Konferencijoje daugiausia dėmesio skiriama auditoriaus vaidmeniui sparčiai kintančioje aplinkoje – pinigų plovimo ir kitų finansinių grėsmių prevencijai, profesiniam skepticizmui, naujiems reguliavimo reikalavimams, pažangiųjų technologijų taikymui ir kibernetiniam saugumui. Taip pat diskutuojama, kaip naujosios technologijos keičia audito procedūras, kompetencijas ir pačios profesijos kuriamą vertę.
  
„Auditoriaus atsakomybė – gebėti pamatyti galimos rizikos signalus: neįprastus pinigų srautus, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ar kitus paaiškinimo reikalaujančius neatitikimus. Kiekviena institucija turi aiškiai žinoti savo atsakomybės ribas, tačiau valstybės mastu svarbu, kad rizikų radare neliktų nepadengtų zonų ir pastebėti signalai neliktų be atsako“, – sako valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Kindurytė.
  
Renginio metu vykusioje diskusijoje Ž. Kindurytė kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos bei Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro atstovais diskutavo apie naują pinigų plovimo prevencijos reglamentavimą ir praktinius jo įgyvendinimo iššūkius. Diskusijoje taip pat buvo aptariamos viešųjų pirkimų, kaip padidintos rizikos srities, tikslinių finansinių sankcijų įgyvendinimo temos bei jų įtaka nepriklausomų auditorių atliekamoms audito procedūroms pagal tarptautinius audito standartus.
  
Konferencijoje daug dėmesio buvo skirta technologiniam audito atsparumui: nagrinėtas pažangiųjų technologijų panaudojimas vertinant klientų ir naudos gavėjų rizikas, aptartos kibernetinio saugumo grėsmės. Pasak pranešėjų, audito atsparumą kuria ne vien technologijos ar naujos metodikos. Jo pagrindas – kompetentingi žmonės, gebantys prisitaikyti prie pokyčių, išlaikyti profesinį skepticizmą ir nepriklausomumą. 
  
Valstybės kontrolės atstovai dalyvauja ir keičiasi žiniomis LAR organizuojamose profesinėse konferencijose kasmet. Dalijimasis patirtimi tarp valstybinio ir nepriklausomo audito bendruomenių padeda stiprinti profesines kompetencijas ir siekti bendro rezultato – didesnio skaidrumo, atskaitomybės ir visuomenės pasitikėjimo.
  
  
Komentarams: 
Zita Ragelytė-Norvaišė, 
Komunikacijos  ir tarptautinių ryšių departamento komunikacijos patarėja 
mob.  +370 684 84 573, el. p. [email protected]