Kokias paslaugas valstybė turėtų garantuoti nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ir kur yra riba tarp jų prieinamumo bei ekonominio efektyvumo?
  
Apie tai Regioninės politikos forume Šeduvoje diskutavo valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Kindurytė. Forumą organizavo Vidaus reikalų ministerija kartu su Centrine projektų valdymo agentūra.
  
Diskusijoje „Būtinųjų paslaugų pasiekiamumas atokiose ir kaimiškose vietovėse. Kas yra optimalu?“ kartu dalyvavo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Lietuvos banko, savivaldos ir bendruomenių atstovai. Forume ieškota atsakymo, kaip suderinti gyventojų poreikius su ribotais valstybės, savivaldybių ir verslo ištekliais.
  
Valstybės kontrolės auditai ne kartą parodė, kad galimybės gauti viešąsias paslaugas Lietuvoje vis dar priklauso nuo gyvenamosios vietos. Viena iš audito „Aktyvaus senėjimo skatinimas“ išvadų – socialinė apsauga senatvėje negali būti „geografinė sėkmė“. Forume keltas platesnis klausimas: ar galime valstybės mastu susitarti, kurios paslaugos turi būti prieinamos visiems, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, ir kaip jų prieinamumą vertinsime?
  
„Efektyvumas nėra vien mažiausia paslaugos teikimo kaina. Jei sutaupome uždarydami paslaugą vienoje vietoje, bet žmogui dėl to tenka važiuoti keliasdešimt kilometrų, dalį kaštų tiesiog perkeliame jam. Todėl turime vertinti ne tik, kiek kainuoja paslaugą teikti, bet ir ar žmogus realiai gali ją pasiekti“, – sako valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Kindurytė.
  
Optimizuoti – nebūtinai reiškia uždaryti
  
Paslaugų tinklo efektyvumas negali būti vertinamas vien pagal jo išlaikymo kainą. Sutelkę paslaugas didesniuose centruose galime sumažinti jų teikimo sąnaudas, tačiau daliai gyventojų išauga kelionės laikas ir išlaidos. Todėl svarbu vertinti visą sprendimo poveikį.
  
Fizinę paslaugų vietą gali papildyti skaitmeninės ir mobilios paslaugos, pavėžėjimas ar kiti sprendimai. Tačiau svarbiausia vertinti rezultatą – ar žmogus iš tiesų gali pasinaudoti jam reikalinga paslauga. Tai ypač aktualu tiems, kurių galimybės naudotis skaitmeninėmis paslaugomis ar savarankiškai nuvykti į kitą miestą yra ribotos.
  
Paslaugų prieinamumas – ir regionų gyvybingumo klausimas
  
Būtinųjų paslaugų prieinamumas yra viena iš sąlygų, lemiančių, ar žmonės renkasi regione gyventi, dirbti ir kurti savo ateitį. Todėl sprendimai dėl paslaugų tinklo turėtų būti vertinami ne tik pagal tai, kiek jie kainuoja šiandien, bet ir kokį poveikį regionui turės ateityje.
  
 
Komentarams:
Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė, 
Komunikacijos ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 608 93 487, el. p. [email protected]

Nuotrauka – renginio organizatorių, fotografas Rytis Šeškaitis.

Praėjus daugiau nei trejiems metams po Valstybės kontrolės audito „Komunalinių atliekų tvarkymas“, įgyvendintos dvi iš septynių pateiktų rekomendacijų. Svarbiausi pokyčiai dar priešakyje: daugiau atliekų turi būti perdirbama, o ne sudeginama ar šalinama sąvartynuose, gyventojams turi būti sudarytos geresnės sąlygos rūšiuoti, o atliekų tvarkymas planuojamas ir vertinamas remiantis patikimais duomenimis.

„Pastarieji rezonansiniai atliekų tvarkymo atvejai Vilniuje primena, kad pavienės krizės dažnai yra neefektyviai veikiančios sistemos pasekmė. Perdirbti tinkamos atliekos Lietuvoje vis dar pernelyg dažnai sudeginamos arba šalinamos sąvartynuose, užuot grąžinus jas į ekonomiką. Kad situacija keistųsi, būtina laiku plėtoti maisto, tekstilės ir kitų atliekų surinkimo infrastruktūrą, didinti perdirbimo pajėgumus ir užtikrinti patikimus duomenis sprendimams priimti. Sistema turi sudaryti sąlygas rūšiuoti, tačiau ir patys gyventojai turi tomis galimybėmis naudotis aktyviau, nes per daug perdirbti tinkamų atliekų vis dar atsiduria mišrių atliekų konteineriuose“, – sako valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
  
Rūšiuojame daugiau, tačiau perdirbama vis dar per mažai
  
Nors gyventojai rūšiuoja vis aktyviau, didelė dalis perdirbti tinkamų atliekų vis dar prarandama – jos patenka į mišrių komunalinių atliekų srautą ir galiausiai yra sudeginamos arba šalinamos sąvartynuose.
  
2023 m. auditas parodė, kad nors 2016–2021 m. rūšiuojančių gyventojų dalis išaugo nuo 40 iki 60 proc., į mišrias komunalines atliekas vis dar patekdavo daug perdirbti tinkamų atliekų – pakuotės ir kitos antrinės žaliavos sudarė apie trečdalį jų kiekio. 2021 m. mišriose komunalinėse atliekose jų buvo 240,2 tūkst. tonų, tačiau perdirbti paruošta tik 8,5 proc. atliekų. Didžioji dalis buvo sudeginta arba išvežta į sąvartynus. Auditas taip pat atskleidė ryškius skirtumus tarp savivaldybių organizuojant atliekų tvarkymą. Vidutinės mėnesio išlaidos vienam gyventojui siekė nuo 0,8 Eur Rokiškio rajone iki 4 Eur Molėtų rajone, o 19 savivaldybių atliekų surinkimo paslauga buvo užtikrinama ne visiems gyventojams.
  
Po audito – pirmieji konkretūs pokyčiai
  
Po Valstybės kontrolės audito jau matomi pirmieji konkretūs pokyčiai. Visose 60 savivaldybių pradėti taikyti vienodi kriterijai, pagal kuriuos vertinama, ar gyventojams užtikrinama atliekų tvarkymo paslauga. Tai sudaro prielaidas vienodžiau vertinti paslaugos prieinamumą visoje Lietuvoje.
  
Sustiprinta ir importuojamų komunalinių atliekų kontrolė – numatytos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad importuojamos komunalinės atliekos būtų perdirbamos, o ne deginamos ar šalinamos sąvartynuose.
  
Didesniam atliekų perdirbimui būtini darbai dar nebaigti
  
Vienas svarbiausių dar laukiančių pokyčių – didesnis komunalinių atliekų perdirbimas ir pakartotinis naudojimas. Audito metu šalyje per metus buvo perdirbama 596 tūkst. tonų, arba 44,33 proc. komunalinių atliekų. Įgyvendinant audito rekomendacijas, siekiama iki 2029 m. pabaigos sudaryti galimybes papildomai perdirbti 128,2 tūkst. tonų atliekų per metus. Tam turi būti atnaujinta ir išplėsta atliekų perdirbimo infrastruktūra, kad būtų galima daugiau perdirbti tekstilės, baldų, plastiko, pakuočių, biologinių, elektronikos ir kitų atliekų.
  
Atliekų tvarkymui vis dar trūksta duomenų
  
Patikimi ir palyginami duomenys būtini norint matyti, kaip savivaldybėse ir regionuose tvarkomos komunalinės atliekos ir kur reikia pokyčių. Po audito parengtos gairės, kaip Vieningoje gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje (GPAIS) pildyti ir teikti metines ataskaitas apie komunalinių atliekų tvarkymo sistemas savivaldybėse ir regionuose. Taip pat atnaujintos duomenų teikimo formos GPAIS ir pakeista informacijos teikimo tvarka. Tačiau metines ataskaitas už 2025 m. pateikė ne visos savivaldybės.
  
Visų šalies savivaldybių duomenys leistų tiksliau vertinti atliekų srautus, planuoti reikalingus pajėgumus ir priimti pagrįstus sprendimus dėl visos atliekų tvarkymo sistemos.
  
Nors auditas baigtas 2023 m., rekomendacijų stebėsena tęsiama
  
Valstybės kontrolė toliau stebės, kaip įgyvendinamos audito rekomendacijos ir ar pasiekiami suplanuoti pokyčiai. Išsamią informaciją apie kiekvienos rekomendacijos įgyvendinimo pažangą galima rasti Valstybės kontrolės rekomendacijų stebėsenos puslapyje.
 
 
Valstybinio audito ataskaita: Komunalinių atliekų tvarkymas  
 
 
Komentarams:
Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė, 
Komunikacijos ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 608 93 487, el. p. [email protected]

Lietuvoje yra apie 12 proc. mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP). Daugiau nei 90 proc. jų mokosi kartu su bendraamžiais, o norintiems SUP turintiems jaunuoliams užtikrinama galimybė mokymąsi tęsti profesinio mokymo įstaigose (PMĮ). Vis dėlto Valstybės kontrolės atliktas auditas „Švietimo pagalba mokyklose“ rodo, kad nors daugiau kaip 90 proc. SUP turinčių moksleivių sėkmingai įgyja profesinę kvalifikaciją, integruotis į darbo rinką jiems pavyksta retai – apie 70 proc. profesines mokyklas baigusių SUP turinčių mokinių neįsidarbina.
  
„Profesinis mokymas turi atverti kelią ne tik į diplomą, bet ir į savarankišką gyvenimą. Šiandien matome, kad daugeliui specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių jaunuolių šis kelias nutrūksta baigus mokslus. Todėl svarbiausias kitas žingsnis yra ne tik užtikrinti galimybę mokytis, bet ir sukurti sąlygas – kvalifikacijų sistemą, švietimo pagalbą, profesinį orientavimą, užimtumo paslaugas, kad įgyta kvalifikacija taptų realia galimybe įsidarbinti ir visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime“, – teigia valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
  
Auditoriai atkreipia dėmesį, kad šiuo metu švietimo pagalba PMĮ nėra vertinama. Nors švietimo pagalba profesiniame mokyme yra finansuojama valstybės biudžeto pinigais (2024 m. skirtų ir panaudotų asignavimų santykis siekė 121 proc. – 7,5 iš 6,2 mln. Eur), informacija apie jų panaudojimą nacionaliniu lygmeniu nerenkama, o įstaigos už juos neatsiskaito. Dėl to kyla abejonių dėl faktiškai suteiktos pagalbos kokybės ir apimčių, o politikos formuotojai neturi duomenų reikiamiems sprendimams priimti. 
  
Siekiant užtikrinti pagalbos prieinamumą, Valstybės kontrolė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) rekomenduoja vertinti Pedagoginės psichologinės tarnybos rekomenduotos ir PMĮ faktiškai mokiniui suteiktos švietimo pagalbos apimtį.
  
Nepaisant to, kad švietimo pagalbos apimtis PMĮ šiuo metu nėra efektyviai vertinama, audito duomenys rodo, kad net 69 proc. SUP turinčių mokinių, 2024–2025 m. m. baigusių 10 ir (ar) 12 klasę bendrojo ugdymo mokyklose, kitais metais tęsė mokymąsi PMĮ. Dar aukštesnis rodiklis fiksuotas tarp tų, kurie PMĮ mokėsi tik pagal bendrojo ugdymo programas – net 95 proc. (448 iš 473) jų liko įstaigose siekti profesinės kvalifikacijos. 
  
Kelyje į kvalifikaciją jau mokymosi etape kyla trikdžių – daliai SUP turinčių jaunuolių nepavyksta pradėti ar tęsti norimų studijų, nes nesusidarius pakankamoms mokinių grupėms pasirinktos profesinio mokymo programos tiesiog atšaukiamos. Audito ataskaitoje kaip vienas iš sprendimo būdų siūlomas glaudesnis profesinio mokymo įstaigų bendradarbiavimas ir koordinavimas, leidžiantis apjungti išteklius ar nukreipti mokinius, kad jaunuoliai turėtų galimybę įgyti specialybę.
  
Vis dėlto SUP turinčių jaunuolių didžiausias iššūkis laukia gavus profesinio mokymo diplomą. PMĮ teigimu, pagrindinė neįsidarbinimo priežastis – išankstinės darbdavių nuostatos dėl SUP turinčių jaunuolių gebėjimų ir nenoras jų įdarbinti. Be to, verslui trūksta finansinių skatinimo priemonių. Europos Sąjungoje akcentuojama, kad orų gyvenimą bei įtraukųjį užimtumą užtikrintų tikslinės subsidijos ir socialinės ekonomikos įmonių plėtra.
  
Profesinis mokymas vis labiau prisitaiko prie asmenų, turinčių SUP dėl intelekto sutrikimų – 2025–2026 m. m. programas ar jų modulius, kur stojančiųjų išsilavinimas nėra reglamentuotas, vykdė jau 75 proc. (33 iš 44) šalyje veikiančių PMĮ, o besimokančiųjų skaičius padvigubėjo (iki 955 mokinių). Dauguma jų renkasi virėjo (390 mokinių) ir dažytojo-tinkuotojo padėjėjo (216 mokinių) specialybes. 
  
Teigiamą poveikį rodo ir bendrojo ugdymo mokyklose įgyvendinama iniciatyva, leidžianti moksleiviams rinktis atskirus profesinio mokymo modulius (pvz., picų gaminimo, transporto priemonių diagnostikos). PMĮ atstovų vertinimu, tai padeda SUP turintiems vaikams pereiti iš mokyklos į darbo rinką ar tolesnį mokymąsi.
  
Vis dėlto auditoriai atkreipia dėmesį, kad dalis PMĮ siūlomų programų, pavyzdžiui, pynėjo iš vytelių ar keramiko padėjėjo, yra siauros amatininkystės sritys, kuriose masinės darbo jėgos paklausa minimali. Siekiant, kad asmenims, turintiems intelekto sutrikimų, būtų prieinamos į šiuolaikines tendencijas ir praktinių kompetencijų įgijimą orientuotos profesinio mokymo programos, Valstybės kontrolė ŠMSM rekomenduoja pagal darbdavių ir darbo rinkos poreikius inicijuoti Lietuvos kvalifikacijų sandaros (LTKS) II lygio kvalifikacijų aprašų peržiūrą ir papildymą, įtraukiant naujas kvalifikacijas.
   
  
Valstybinio audito ataskaita: Švietimo pagalba mokyklose

 
Komentarams:
Gretė Maziliauskaitė, 
Komunikacijos  ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 627 21 287, el. p. [email protected]