• Didėjant gynybos finansavimui, ginkluotės ir karinės įrangos įsigijimų apimtys sparčiai didėjo: 2023–2025 m. sudaryta 8,7 mlrd. Eur vertės pirkimų sutarčių, o šios srities finansavimas krašto apsaugos sistemoje išaugo nuo 14 iki 40 proc. visų išlaidų.
• Ginkluotės ir karinės įrangos pirkimų efektyvumas mažėja – neįvykusių pirkimų dalis išaugo nuo 24 proc. (2023 m.) iki 59 proc. (2025 m.). 
• Sprendimų priėmimas neoperatyvus – 42 proc. pirkimų derinimų su patariamosiomis institucijomis truko nuo 30 iki 374 dienų, o patariamosios grupės faktiškai priima sprendimus nedeklaruodamos interesų. 
• Ginkluotės pirkimai pagal išimtis sudarė beveik pusę (3,4 mlrd. Eur) sutarčių vertės, reikšmingų sisteminių pažeidimų pirkimuose nenustatyta, tačiau 38 proc. įprastų ginkluotės pirkimų rasta didelės ir (ar) vidutinės reikšmės neatitikimų.
• Reikšmingų sisteminių pažeidimų pirkimuose nenustatyta, tačiau didėjantis finansavimas ir reputacijos rizika įpareigoja stiprinti kontrolę, efektyvumo stebėseną ir interesų konfliktų prevenciją.

Lietuvos krašto apsaugos finansavimas sparčiai auga ir pasiekė rekordines aukštumas, o dėmesys nukreiptas į ginkluotųjų pajėgų pasirengimo valstybės gynybai spartinimą. Siekiant užtikrinti atgrasymą ir šalies saugumą, perkama moderni ginkluotė, aktualizuojami kariuomenės poreikiai, vystoma Lietuvos kariuomenės Pirmoji divizija. Vis dėlto Valstybės kontrolės atliktas auditas „Ginkluotės ir karinės įrangos įsigijimai“ atskleidė, kad neįvykusių pirkimų dalis gynybos sektoriuje per dvejus metus išaugo net 2,5 karto, o sprendimų priėmimas galėtų būti operatyvesnis.

Auditas parodė, kad ginkluotės ir karinės įrangos įsigijimų sistemai laiku tenkinti kariuomenės poreikius trukdo tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai. Prie vidinių priežasčių priskirtinos finansavimo galimybės ir prioritetų kaita planuojant įsigijimus, neatnaujinami pajėgumų plėtros planai, ilgai trunkantys sprendimų derinimo procesai, kvalifikuotų specialistų trūkumas, nepakankama pirkimų efektyvumo stebėsena ir fragmentuotas svarbiausių ginkluotės įsigijimų projektų valdymas. Tuo metu išorinę aplinką lemia auganti ginkluotės paklausa tarptautinėje rinkoje, riboti gamintojų pajėgumai ir ilgi ginkluotės bei karinės įrangos gamybos ir tiekimo terminai. Dėl šių priežasčių dalis kariuomenės poreikių tenkinami vėliau, nei planuota. 

„Šiandien laikas gynybos srityje yra toks pat kritinis išteklius kaip ir finansavimas. Dvigubai išaugęs neįvykusių pirkimų skaičius ir mėnesius trunkantis sprendimų derinimas tiesiogiai stabdo reikalingą kariuomenės plėtrą. Todėl privalome ne tik peržiūrėti teisinę aplinką, bet ir pašalinti kitas vidines priežastis, dėl kurių stringa pirkimai ir vėluoja sprendimai. Auditu pateikėme aiškų vaizdą, ką ir kaip būtina tobulinti. Dabar visos atsakingos institucijos turi konstruktyviai susitelkti – gynybos pirkimų sistemai būtina skirti ne deklaratyvų, o realų prioritetą, garantuojant konkretų rezultatą kariuomenei ir mūsų gynybos pajėgumams“, – pabrėžia valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.

 Ginkluotės pirkimų procesą lėtina ilgi derinimai ir trūkstami pajėgumai

Audito duomenys rodo, kad didėjant finansavimo apimtims, neįvykusių ginkluotės pirkimų dalis didėjo nuo 24 proc. 2023 metais iki net 59 proc. 2025 metais. Tai lėmė pasikeitę poreikiai, neparengti operaciniai reikalavimai, laiku nepateikti tiekėjų pasiūlymai arba perkančiajai organizacijai nepriimtinos, per didelės kainos. 

Savo ruožtu įsigijimų procesą reikšmingai ilgina sprendimų derinimas. Net 42 proc. analizuotų pirkimų atvejais derinimai su ministerijos padaliniais ir patariamosiomis grupėmis truko nuo 30 iki net 374 dienų, nors rekomenduojama maksimali viso tarptautinio pirkimo trukmė turėtų neviršyti 180–240 kalendorinių dienų. Be to, tokios patariamosios institucijos kaip Gynybos resursų taryba ar Ginkluotės ir karinės technikos grupė faktiškai priima sprendimus, nors teisiškai neturi savarankiškų įgaliojimų, o jų nariai, kaip pirkime dalyvaujantys asmenys, nedeklaruoja privačių interesų, kas sukuria šališkumo ir neskaidrumo riziką.

Dėl nerezultatyvių atrankų ir karininkų rotacijos Gynybos resursų agentūra taip pat susiduria su specifinių žinių bei karinės kvalifikacijos turinčių specialistų trūkumu. Ginkluotės ir karinės įrangos pirkimams būtinas ne tik viešųjų pirkimų procedūrų išmanymas, bet ir karininkų kompetencija bei specifinė karinė patirtis. Augant įsigijimų poreikiui, pirkimų vykdymo pajėgumai nedidėja, o tai apsunkina pradėtų projektų tęstinumą ir sklandų jų užbaigimą.

Pirkimai pagal išimtis sudaro beveik pusę ginkluotės pirkimų vertės

Gynybos resursų agentūra, 2023–2025 m. pasinaudojusi Viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatyme numatytomis išimtimis, sudarė 62 ginkluotės ir karinės įrangos įsigijimo sutartis, kurių bendra vertė siekė beveik 3,4 milijardo eurų. Tai sudarė 48 proc. visų ginkluotės ir karinės įrangos įsigijimo sutarčių ir 40 proc. bendros vertės. Išimtys taikytos teisėtai.

Vertinant įprastus ginkluotės viešuosius pirkimus, esminių įstatymo pažeidimų, kurie būtų pakeitę pirkimų rezultatus, neaptikta, tačiau nustatyti rimti kontrolės trūkumai – 38 proc. (8 iš 21) pirkimų rasta didelės ir (ar) vidutinės reikšmės neatitikimų. Pasirengimo etape pirkimų vykdytojai dažnai neatlieka arba nedokumentuoja rinkos tyrimų, o tai kelia tiesioginę riziką netinkamai suplanuoti valstybės lėšas. 

Taip pat nustatyta, kad pirkimų pradžia po Viešųjų pirkimų tarnybos išduoto sutikimo užtrukdavo nuo keliolikos dienų iki pusantrų metų net ir tais atvejais, kai į tarnyba tekdavo kreiptis skubiai. Kontrolės trūkumas fiksuotas ir sutarčių vykdymo etapuose: informacija apie sudarytas sutartis ir jų pakeitimus nebuvo skelbiama laiku, o dalis sutarčių kurį laiką buvo vykdomos be privalomų banko garantijų ar laidavimo raštų, rizikuojant valstybės finansine apsauga 

Lietuvos kariuomenės pajėgumai ir projektinis valdymas

Lietuvos kariuomenės pajėgumai stiprinami siekiant didinti jos kovinę galią ir užtikrinti nuoseklų Pirmosios divizijos išvystymą iki 2030 metų. Tačiau iš 16 pajėgumų, susijusių su ginkluotės įsigijimais, 13 vis dar plėtojami vadovaujantis seniau parengtais planais. Valstybės kontrolės atliktas auditas rodo, kad nebuvo nustatyti rodikliai, kokį išvystymo lygį ir per kokį laikotarpį turi pasiekti kiekvienas pajėgumas, nefiksuojamas esamas pajėgumų išvystymo lygis.

Valstybės kontrolė pabrėžia, kad ginkluotės įsigijimuose svarbu stiprinti stebėseną ir projektinį valdymą. Šiuo metu neatliekama beveik pusės pagal išimtis vykdomų pirkimų stebėsena, o jų efektyvumas tiesiog paskęsta bendroje pirkimų visumoje. Ne visus ministerijos įvardytus didelės svarbos ginkluotės įsigijimo projektus Gynybos resursų agentūra valdo projektiniu būdu. 

Dėl fragmentiškai taikyto projektinio valdymo analizuotuose projektuose nerengti projekto įgyvendinimo planai, o sprendimai priimti neįvertinus bendros projekto vertės, apimančios amunicijos, infrastruktūros ir ginkluotės gyvavimo ciklo išlaikymo sąnaudas. Vertinant tik pačios įrangos įsigijimo kainą, gali susidaryti klaidingas vaizdas apie tikruosius finansinius įsipareigojimus. Pavyzdžiui, tankų „Leopard 2 A8“ projekto vertė, įvertinus visas jau sudarytas ir planuojamas sutartis, išaugo 33 proc. Tai rodo, kad nevertinant visų su projektu susijusių išlaidų, tampa sudėtinga tiksliai planuoti finansavimą, valdyti rizikas ir užtikrinti sklandų projekto įgyvendinimą. Tai tampa kritiškai svarbu augant biudžetui ir didėjant modernizacijos projektų apimtims. 

Valstybės kontrolės rekomendacijos pokyčiams užtikrinti

Siekdama, kad augančios investicijos į ginkluotę ir karinę įrangą laiku virstų realiais Lietuvos kariuomenės pajėgumais, Valstybės kontrolė pateikė rekomendacijas Krašto apsaugos ministerijai, Gynybos resursų agentūrai ir Lietuvos kariuomenei. Vienas svarbiausių numatomų pokyčių yra aiškiai nustatytas kariuomenės aprūpinimo terminas. Siekiama, kad nuo poreikio patvirtinimo iki jo patenkinimo praeitų ne daugiau kaip 730 kalendorinių dienų. Šis rodiklis leis vertinti ne tik atskirų pirkimo procedūrų trukmę, bet ir visos įsigijimų sistemos gebėjimą laiku aprūpinti kariuomenę jai reikalinga ginkluote ir karine įranga.

Krašto apsaugos ministerijai rekomenduota aiškiai atskirti patariamųjų institucijų ir sprendimus priimti įgaliotų subjektų kompetencijas bei atsakomybę, nustatyti sprendimų derinimo eigą ir terminus. Įgyvendinus numatytas priemones siekiama, kad visus galutinius sprendimus priimtų tam įgalioti subjektai, o jų derinimas sutrumpėtų ir truktų ne ilgiau kaip 35 darbo dienas.

Ministerija taip pat įsipareigojo tobulinti pirkimų efektyvumo vertinimo sistemą. Numatoma nustatyti atskirus ginkluotės ir karinės įrangos pirkimų rodiklius, įskaitant pirkimus, vykdomus taikant įstatymų išimtis. Siekiama, kad neįvykusių pirkimų dalis sumažėtų iki 20 proc., o ne mažiau kaip 80 proc. pirkimų būtų atlikti neviršijant nustatytos rekomenduojamos trukmės.

Kad ginkluotę būtų galima operatyviai įsigyti išskirtinėmis aplinkybėmis, rekomendavome Krašto apsaugos ministerijai inicijuoti teisės aktų pakeitimus ir numatyti mechanizmą, leidžiantį operatyviai vykdyti ginkluotės ir karinės įrangos įsigijimus kilus nacionalinio saugumo grėsmėms, mobilizacijos ir karo atvejais.

Siekiant didesnio skaidrumo, ministerijai rekomenduota tiksliai apibrėžti asmenis, galinčius daryti įtaką pirkimų rezultatams, ir jiems taikomas interesų konfliktų prevencijos bei kontrolės priemones. Įgyvendinus rekomendaciją siekiama, kad 100 proc. pirkimuose dalyvaujančių asmenų būtų tinkamai deklaravę privačius interesus.

Krašto apsaugos ministerija taip pat numatė stiprinti didelės svarbos įsigijimų projektų valdymą. Jau projekto pradžioje turės būti nustatyta visa jo vertė, apimanti ne tik įsigyjamos ginkluotės ar įrangos kainą, bet ir jai reikalingos infrastruktūros, amunicijos, eksploatavimo bei kitas gyvavimo ciklo sąnaudas. Taip pat numatoma įdiegti periodinę projektų įgyvendinimo stebėseną. Siekiama, kad 100 proc. didelės svarbos projektų būtų valdomi pagal nustatytus projektinio valdymo reikalavimus, o ne mažiau kaip 80 proc. jų būtų įgyvendinti laiku, visa numatyta apimtimi ir neviršijant patvirtinto biudžeto.

Gynybos resursų agentūra stiprins pirkimų kontrolę ir atsekamumą, dokumentuos rinkos analizę, tikrins neįprastai mažos kainos pagrįstumą ir nustatys aiškius reikalavimus neskelbiamoms deryboms. Taip pat bus sudaryta galimybė sutartį siūlyti kitam tiekėjui, jei laimėtojas neužtikrintų būtino sutarties įvykdymo. Siekiama, kad reikalavimus atitiktų bent 80 proc. patikrintų pirkimų.

Lietuvos kariuomenė įsipareigojo atnaujinti visų pajėgumų plėtros planus, nustatyti esamą ir siektiną kiekvieno pajėgumo išvystymo lygį bei rodiklius, pagal kuriuos būtų galima įvertinti konkrečių įsigijimų įtaką bendrai karinių pajėgumų pažangai. Numatoma, kad iki 2030 m. 80 proc. pajėgumų būtų nustatytas siektinas išvystymo lygį, o 95 proc. pajėgumų būtų faktiškai pasiekę iki 2030 m. suplanuotą pažangos lygį.

Krašto apsaugos ministerijos, Gynybos resursų agentūros ir Lietuvos kariuomenės įsipareigotos priemonės bus įgyvendinamos etapais. Valstybės kontrolė jų pažangą vertins pagal nustatytus pokyčio rodiklius. Laukiamas rezultatas yra ne vien efektyviau organizuojami pirkimai, bet ir greitesnis kariuomenės aprūpinimas, tikslesnis viso gynybos projektams reikalingo finansavimo planavimas, didesnis procesų skaidrumas ir pamatuojamas Lietuvos karinių pajėgumų stiprėjimas. 

Dalis šio audito ataskaitos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, yra įslaptinta. Visos apimties audito ataskaita pateikta sprendimų priėmėjams, turintiems teisę susipažinti su šia informacija.

Komentarams:                                                                                                

Gretė Maziliauskaitė, 

Komunikacijos  ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 627 21 287, el. p. [email protected] 

Jeigu norite gauti daugiau naujienų ir informacijos apie VK AAI ir NFI veiklą, kviečiame prenumeruoti naujienas arba periodinį naujienlaiškį mūsų interneto svetainėje www.valstybeskontrole.lt 

Lietuvos švietimo sistemoje įtraukusis ugdymas vis dar susiduria su esminiais iššūkiais, kurie užkerta kelią specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turintiems vaikams laiku gauti jiems būtiną pagalbą ir išnaudoti savo potencialą. Valstybės kontrolės atliktas auditas „Švietimo pagalba mokyklose“ atskleidė, kad dėl sisteminių spragų, specialistų trūkumo ir tėvų veto ribojamos vaiko ugdymo galimybės. Svarbiu uždaviniu tampa ir išskirtinių gabumų turinčių vaikų įtrauktis, kurių ugdymas šiandien paliktas likimo valiai ir šeimos finansinėms galimybėms. 

„Kiekvienas vaikas – nesvarbu, ar susiduriantis su mokymosi sunkumais, ar turintis išskirtinį intelektinį potencialą, privalo būti pastebėtas ir gauti jo poreikius atliepiantį ugdymą. Dabar susiduriame su skausminga realybe: dėl sklandžiai nejudančių procesų, adaptuotų įrankių trūkumo ir tėvų pasipriešinimo pagalba vaikams vėluoja mėnesius, o kartais taip ir nepasiekia mokyklos suolo. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos įtraukties švietime centras turi sukurti specialistams standartizuotus ir adaptuotus instrumentus, o mokykloms – aiškius algoritmus, kaip elgtis aklavietėse“, – pabrėžia valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė. 

Vėluojanti pagalba, tėvų veto ir priklausomybė nuo medicininių pažymų

Nors šalyje veikia išplėtotas Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) tinklas, pagalba specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams dažnai vėluoja. Net 34 proc. tarnybų nurodo, kad poreikių vertinimo eilėse vaikams tenka laukti ilgiau nei mėnesį. Situaciją apsunkina tai, kad savivaldybėse SUP turinčių vaikų dalis skiriasi daugiau nei keturis kartus (nuo 5 iki 24 proc.), o mažesnis atpažįstamumas tiesiogiai koreliuoja su specialistų trūkumu mokyklose. Jei mokykloje nėra kam teikti pagalbos, vaiko poreikiai dažnai tiesiog lieka neidentifikuoti. 

Mokyklos Vaiko gerovės komisija, gavusi informaciją apie mokiniui kylančius ugdymosi ar kitus sunkumus, organizuoja pasitarimą su tėvais ir priima sprendimą dėl pirminio vertinimo, kad nustatytų mokinio poreikius ir numatytų reikiamą pagalbą. Vis dėlto ne visi tėvai sutinka, kad toks vertinimas būtų atliktas. Nors pagal galiojančią tvarką tėvai apie pirminį vertinimą mokykloje turėtų būti tik informuojami, praktikoje, nesusitarus su tėvais, šis vertinimas ir tolesnis kreipimasis į PPT paprastai neatliekami.

Ataskaitos duomenimis, 35,8 proc. PPT nurodė gavusios pranešimų iš mokyklų, kurios negalėjo užregistruoti mokinio vertinimui dėl tėvų nesutikimo. Mokyklos bando keisti tėvų požiūrį pokalbiais, tačiau tai užtrunka, o apie galimybę informuoti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą tėvai dažniausiai įspėjami tik žodžiu. Tokiais atvejais pagalba vaikui vėluoja arba išvis nepradedama teikti, nesukuriamos jam reikalingos ugdymosi sąlygos.

Pagalba vėluoja ir dėl dokumentų. 85 proc. PPT vaiko medicininius dokumentus gauna tiesiogiai iš tėvų, todėl procesas užtrunka arba nukenčia išvadų kokybė, jei tėvai vengia juos pateikti. Be to, pačios mokyklos nevykdo pareigos teikti pirminę pagalbą be galutinių PPT išvadų – net 21 proc. vertintų mokinių, kuriems pirminis vertinimas atliktas 2024–2025 m. m., jokios pagalbos mokykloje negavo dėl žmogiškųjų išteklių stygiaus.

Įrankių trūkumas apsunkina specialistų darbą

Vaiko poreikių vertinimo proceso sklandumą mažina pritaikytų metodinių įrankių trūkumas. Audito duomenimis, net 88–98 proc. PPT dirbančių specialiųjų pedagogų, logopedų, socialinių pedagogų bei psichologų nurodo, kad jiems stinga adaptuotų ir standartizuotų vertinimo instrumentų. Ypač dideliu iššūkiu tampa ikimokyklinio amžiaus, vyresnių klasių moksleivių, kitakalbių ar sudėtingesnių raidos atvejų vertinimas. 

Su identiška situacija susiduria ir mokyklų darbuotojai – net 73 proc. mokyklose dirbančių švietimo pagalbos specialistų nurodo susiduriantys su įrankių trūkumu, o apie 40 proc. jų pirminiam vertinimui naudoja savo pačių pasiruoštus įrankius. Nors specialistų gebėjimas lanksčiai prisitaikyti ir ieškoti sprendimų rodo jų profesinę kompetenciją, vieningų metodinių įrankių trūkumas sukelia papildomų iššūkių. Tai reiškia ir papildomą administracinę naštą, ir švietimo pagalbos specialistų laiko sąnaudas, o vaiko poreikių nustatymas šalyje tampa priklausomas nuo atskirų specialistų asmeninių galimybių ir turimų išteklių. 

Gabių vaikų potencialo realizavimas – svarbus uždavinys

Švietimo pagalba – tai ne tik pagalba sunkumuose, bet ir tinkamos sąlygos talentams augti. Išskirtinių gabumų turinčių vaikų dalis visuomenėje gali siekti nuo 3 iki 20 proc. Nors nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje naujoje tvarkoje panaikinta išimtis, leidusi nevertinti dėl išskirtinių gabumų kylančių poreikių, jokio teisinio detalizavimo ar atpažinimo algoritmo taip ir neatsirado. 

Dėl to praktikoje tvyro chaosas: dalis PPT nevertina gabių vaikų poreikių, teigdamos, kad tai ne jų atsakomybė ir tam tiesiog nėra metodikų. Ekspertų vertinimu, nuoseklios gabių vaikų atpažinimo ir ugdymo sistemos Lietuvoje tiesiog nėra – viskas vyksta fragmentiškai, priklauso nuo pavienių entuziastų ir tėvų finansinių galimybių. Valstybinėse mokyklose mokytojams tenka milžiniškas krūvis, todėl gabiems vaikams laiko nebelieka, o lėšų papildomam jų lavinimui mokyklų vadovai neturi. 

Nuolat patirdamas nuobodulį ir nesulaukdamas jo gebėjimus atitinkančių iššūkių, vaikas praranda motyvaciją ir neišnaudoja savo potencialo.

Valstybės kontrolės rekomendacijos pokyčiams užtikrinti

Siekdama užtikrinti vaiko teisių apsaugą, objektyvų poreikių vertinimą ir realią pagalbą talentams, Valstybės kontrolė pateikė sistemines rekomendacijas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai bei Lietuvos įtraukties švietime centrui. 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, siekiant garantuoti vaiko teisę į išsilavinimą bei švietimo pagalbą, rekomenduojama nustatyti aiškią mokyklos veiksmų seką tais atvejais, kai tėvai (globėjai, rūpintojai) nesutinka atlikti pirminio vertinimo, atsisako pasirašyti pirminio ar specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimo išvadą, neatvyksta susipažinti su dokumentais arba tiesiog nereaguoja į mokyklos ar pedagoginės psichologinės tarnybos kvietimus. Taip pat, siekiant sudaryti sąlygas atpažinti ir ugdyti išskirtinius moksleivių talentus, ministerijai rekomenduojama nustatyti specialiųjų ugdymosi poreikių, kylančių dėl išskirtinių gabumų, atpažinimo, vertinimo mokykloje bei tarnyboje ir ugdymo pritaikymo priemones. Galiausiai, norint kuo objektyviau įvertinti mokinio poreikius ir suformuoti išsamias rekomendacijas jo ugdymui, siūloma papildyti vertinimo procesą, panaudojant mokinio sveikatos pažymėjime pateiktą informaciją. 

Lietuvos įtraukties švietime centrui rekomenduojama sukurti ir įdiegti vaiko pedagoginio psichologinio vertinimo proceso standartą bei įsigyti ir parengti reikiamus vertinimo instrumentus, kad švietimo pagalbos specialistai bei pedagoginės psichologinės tarnybos visoje šalyje galėtų vienodai ir kokybiškai vertinti mokinių specialiuosius ugdymosi poreikius.

  
Valstybinio audito ataskaita: Švietimo pagalba mokyklose

 
Komentarams:
Gretė Maziliauskaitė, 
Komunikacijos  ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 627 21 287, el. p. [email protected]

Valstybės pažadas užtikrinti įtraukųjį ugdymą ir švietimo pagalbą kiekvienam vaikui neturi priklausyti nuo geografinės padėties. Nors bendras švietimo pagalbos finansavimas šalyje sparčiai auga, savivaldybių savarankiškas indėlis vienam mokiniui skiriasi šimtus kartų. Vis dėlto, Valstybės kontrolės atliktas auditas „Švietimo pagalba mokyklose“ rodo, kad pinigai yra tik viena iš dedamųjų dalių – reali švietimo pagalbos prieinamumo situacija mokyklose yra gerokai kompleksiškesnė.

Pastaraisiais metais bendros švietimo pagalbai skiriamos lėšos šalyje pastebimai didėjo: 2025 m. švietimo pagalbai mokyklose panaudota 287,4 mln. Eur (2024 m. – 233,4 mln. Eur). Iš šios sumos valstybės biudžeto lėšos sudarė 199,5 mln. Eur, o savivaldybės iš savarankiškųjų biudžetų prisidėjo 87,9 mln. Eur.
„Valstybės garantuojama pagalba neturėtų tapti loterija, priklausančia nuo to, kurioje savivaldybėje vaikas gyvena. Finansavimo skirtumai sukuria nevienodas pradines sąlygas. Tačiau privalome matyti pilną vaizdą – pagalbos prieinamumą stipriai veikia kiti sisteminiai ir praktiniai veiksniai, kurių vien pinigais išspręsti nepavyksta“, – teigia valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.

Nepaisant augančių skaičių, savivaldybių finansinis įsitraukimas išlieka itin netolygus: 2025 m. savivaldybių išlaidos vienam mokiniui svyravo nuo vos 1 Eur iki 648 Eur, o vidutiniškai sudarė 190 eurų. Daugiau nei vidurkį skyrė tik 30 proc. savivaldybių. Be to, 93 proc. savivaldybių švietimo pagalbai skyrė mažiau savo lėšų nei valstybė. Savivaldybėms neprisidedant ar prisidedant nežymiai, mokykloms tenka išsitekti valstybės skiriamų mokymo lėšų ribose.

Vis dėlto, auditas rodo, kad didesnis finansavimas savaime negarantuoja geresnio švietimo pagalbos prieinamumo. Nors papildomos lėšos suteikia daugiau galimybių steigti pareigybes ar stiprinti pagalbos sistemą, galutinį rezultatą lemia ir tai, ar pavyksta pritraukti specialistus, sudaryti jiems tinkamas darbo sąlygas ir efektyviai organizuoti jų darbą.

2025 m. darbdaviai ieškojo 1 157 švietimo pagalbos specialistų, o darbo ieškančiųjų buvo beveik tris kartus mažiau. Logopedų laisvų darbo vietų buvo 7 kartus daugiau nei ieškančiųjų. Todėl net ir didesnį finansavimą turinčios mokyklos ar didžiųjų miestų savivaldybės ne visada gali užpildyti laisvas pareigybes – specialistų darbo rinkoje visoje Lietuvoje tiesiog nepakanka.

Audito metu mokyklos taip pat nurodė, kad pagalbos prieinamumą lemia ir infrastruktūros bei darbo organizavimo iššūkiai. Kai kuriose mokyklose trūksta specialistams pritaikytų patalpų, o daliai specialistų tenka dirbti keliuose mokyklos skyriuose, esančiuose skirtingose vietovėse. Kadangi tokiuose skyriuose specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų skaičius nedidelis, ten dažnai nesusidaro pilnas etatas, o specialistai atsisako važinėti. Tokiais atvejais daug laiko prarandama ne tiesioginiam darbui su vaikais, o persikėlimui tarp nutolusių darbo vietų ar darbo organizavimo klausimams spręsti.

Be to, auditas parodė, kad kai kurios mokyklos negalėjo priimti visų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių būtent dėl infrastruktūros, patalpų ar specialistų trūkumo.

Auditas parodė, kad dabartinio finansavimo dažnai pakanka tik nedidelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Įvertinus konkrečius pagalbos teikimo atvejus nustatyta, kad didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pagalbai užtikrinti vidutiniškai reikėtų apie du kartus daugiau lėšų, nei šiuo metu skiriama.

Pagal audito skaičiavimus, vidutinių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pagalbai reikėtų apie 1,6 karto daugiau lėšų, didelių – apie 2,1 karto, o labai didelių – apie 2,6 karto daugiau. Tai rodo, kad dabartinis finansavimo modelis neužtikrina vienodų galimybių visiems vaikams gauti jų poreikius atitinkančią pagalbą.   
  
Valstybinio audito ataskaita: Švietimo pagalba mokyklose

 
Komentarams:
Gretė Maziliauskaitė, 
Komunikacijos  ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 627 21 287, el. p. [email protected]