• Miškų valstybės kadastro duomenys ne visada atitinka faktinę situaciją – registruotose miško teritorijose kai kur yra ir pastatų, kelių, sporto infrastruktūros ar vandens telkinių.
• Valstybės kontrolė dar 2018 m. rekomendavo nustatyti aiškią miško žemės apskaitos tvarką, tačiau ji buvo patvirtinta tik 2026 m. balandžio mėn.
• Šiuolaikinės technologijos leidžia miškų pokyčius stebėti realiu laiku, tačiau Lietuvoje šios galimybės vis dar išnaudojamos nepakankamai..

Patikimi ir aktualūs duomenys yra viena svarbiausių veiksmingos miškų apsaugos ir valdymo sąlygų. Valstybės kontrolės atlikta miškų išteklių būklės ir apsaugos apžvalga rodo, kad dalis miškų valstybės registruose vis dar neatspindi faktinės situacijos, savaime užaugę miškai ne visada laiku įtraukiami į apskaitą, o šiuolaikinių technologijų galimybės stebėti miškų pokyčius išnaudojamos nepakankamai. Dėl to didėja rizika priimti netikslius sprendimus, planuoti miškų apsaugą remiantis neišsamiais duomenimis, laiku nenustatyti pažeidimų, sudaryti prielaidas piktnaudžiauti ir miško žemę naudoti ne pagal paskirtį.
  
„Veiksminga miškų apsauga prasideda ne nuo draudimų ar kontrolės, o nuo tikslaus žinojimo, ką turime ir kas vyksta mūsų miškuose, ypač susidūrus su tokiomis gamtos stichijomis, kaip pastarosiomis savaitėmis. Kuo patikimesni duomenys, tuo greičiau galima pastebėti pokyčius, į juos reaguoti ir priimti sprendimus, kurie padeda išsaugoti miškus ateities kartoms“, – sako valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
  
Registruose – miškas, realybėje – keliai, sporto infrastruktūra ir vandens telkiniai
  
Valstybės kontrolės apžvalgoje nustatyta, kad Miškų valstybės kadastro duomenys ne visada atitinka faktinę situaciją. Apžvalgoje pateiktas pavyzdys rodo, kad Miškų valstybės kadastro duomenys gali neatitikti faktinio žemės naudojimo – dalį registruoto miško žemės ploto užima ir pastatai, keliai, sporto infrastruktūra, vandens telkiniai. Tokius neatitikimus būtų galima operatyviau nustatyti plačiau taikant geoinformacines sistemas ir nuotolinio stebėjimo technologijas.
  
Savaime užaugę miškai ne visada laiku patenka į apskaitą
  
Apžvalga rodo, kad dėl vėluojančios inventorizacijos dalis savaime užaugusių miškų ilgą laiką lieka neapskaityti. 2024 m. Miškų valstybės kadastre dar nebuvo registruota 1,85 tūkst. ha tokių miškų. Dėl to oficialūs duomenys nevisiškai atspindi realų šalies miškingumą, o šių teritorijų apsauga ir stebėsena tampa sudėtingesnė.
  
Technologijos gali padėti greičiau nustatyti pokyčius
  
Šiuolaikiniai geografiniai erdviniai duomenys, nuotolinio stebėjimo priemonės, dirbtinis intelektas ir automatizuota duomenų analizė leidžia realiu laiku analizuoti ir operatyviai nustatyti miškų pokyčius, galimus pažeidimus, kai miško žemė naudojama ne pagal paskirtį.
  
Tačiau Valstybės kontrolės apžvalga rodo, kad Lietuvoje vis dar nepakankamai išnaudojamos registruose sukauptų duomenų sinchronizavimo ir automatizuotos analizės galimybės. Platesnis jų taikymas leistų greičiau pastebėti neatitikimus, laiku imtis veiksmų ir priimti duomenimis pagrįstus sprendimus dėl miškų apsaugos.
  
Duomenų spragos – ne tik statistikos problema
  
Miško žemės apskaitos, inventorizavimo ir registravimo trūkumai turi platesnių pasekmių nei netikslūs statistiniai duomenys. Jie iškraipo oficialų šalies miškingumo vaizdą, apsunkina miškų apsaugos priemonių planavimą, trukdo laiku nustatyti pažeidimus ir priimti duomenimis grįstus sprendimus. Be to, tokios spragos gali sudaryti prielaidas piktnaudžiauti, neefektyviai panaudoti paramą ar miško žemę naudoti ne pagal paskirtį.
  
Valstybės kontrolė dar 2018 m. rekomendavo nustatyti aiškią miško žemės apskaitos tvarką, tačiau ji buvo patvirtinta tik 2026 m. balandį. Jos taikymo rezultatus ir poveikį Valstybės kontrolė planuoja įvertinti atlikdama 2026 m. valstybės ataskaitų rinkinio finansinį auditą.

Miškų išteklių būklės ir apsaugos apžvalga

Komentarams:
Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė,
Komunikacijos ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė,
mob. +370 608 93 487, el. p. [email protected]

Kaip mažinti šešėlinę ekonomiką ir kartu spartinti šalies ekonomikos augimą? Apie tai šiandien Prezidentūroje diskutavo valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė kartu su Lietuvos Respublikos Prezidentu Gitanu Nausėda, finansų bei ekonomikos ir inovacijų ministrais, Lietuvos banko, Konkurencijos tarybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir ILTE vadovais.
  
Susitikime aptartos priemonės, galinčios padėti mažinti šešėlinę ekonomiką, didinti valstybės biudžeto pajamas ir kartu sudaryti palankesnes sąlygas ekonomikos augimui.
  
Valstybės kontrolierė I. Segalovičienė atkreipė dėmesį, kad augant gynybos, socialiniams ir kitiems valstybės poreikiams vis svarbesnis tampa klausimas, kaip užtikrinti jiems finansuoti reikalingas tvarias pajamas. Valstybės kontrolės, vykdančios ir nepriklausomos fiskalinės institucijos funkcijas, vertinimai rodo, kad didėjant ilgalaikiams valstybės įsipareigojimams auga ir spaudimas viešiesiems finansams. Todėl svarbu ne tik mažinti šešėlinę ekonomiką, bet ir kritiškai įvertinti mokestines lengvatas bei užtikrinti tvarius valstybės pajamų šaltinius.
  
Planuojamos naujos biudžeto pajamos iš šešėlio mažinimo turi turėti tvirtą, skaičiavimais grįstą pagrindą. Nepriklausomos fiskalinės institucijos vertinimu, skolai artėjant prie 60 proc. BVP ribos (2029 m. skola gali siekti 55,3 proc. BVP), fiskalinė erdvė ateities iššūkiams sparčiai traukiasi, todėl erdvės nepagrįstiems lūkesčiams tiesiog nėra.
  
„Augančių valstybės poreikių negalime ilgą laiką finansuoti skolindamiesi. Turime užtikrinti stabilias pajamas – mažinti šešėlį, kritiškai vertinti mokestines lengvatas ir kartu kurti sąlygas ekonomikai augti. Kuo stipresnė ir produktyvesnė ekonomika, tuo daugiau galimybių tvariai finansuoti valstybės prioritetus“, – sako valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
  
Biudžeto pajamų reikia ieškoti tarp esamų lengvatų
  
Valstybės kontrolierė pasiūlė išspręsti lengvatinio pelno mokesčio tarifo iki 300 tūkst. eurų apyvartos problemą. Absoliuti 300 tūkst. eurų apyvartos riba smulkiajam verslui kartu su 10 procentinių punktų atotrūkiu tarp lengvatinio (7 proc.) ir standartinio (17 proc.) tarifo veikia kaip tiesioginis šešėlio generatorius. Tai skatina verslą riboti apyvartą arba dirbtinai skaidyti įmones. Mokesčių lengvatos privalo skatinti skaidrų augimą, o ne kurti barjerus plėtrai. Tokia lengvata kenksminga tiek valstybės biudžetui, tiek ekonomikai, nes sukuria paskatas įmonėms neaugti.
 
Ekonomikos augimui – dar neišnaudotas inovacijų potencialas
  
Siekiant spartesnio šalies ekonomikos augimo išskirtinė atsakomybė tenka Ekonomikos ir inovacijų ministerijai. Būtent nuo jos strateginės lyderystės, sprendimų greičio ir ambicijos tiesiogiai priklauso BVP augimas, darbo našumo didinimas bei aukštos pridėtinės vertės ekonomikos plėtra. Ministerijos veiksmai ir rezultatai šiandien privalo būti po padidinamuoju stiklu – laiko procesiniam delsimui ar neefektyviam lėšų įveiklinimui valstybė tiesiog neturi. 
  
Valstybės kontrolės audito „Verslo inovacijų skatinimo sistema“ parodė, kad Lietuva dar neišnaudoja viso inovacijų potencialo.  2024 m. išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) Lietuvoje sudarė 825,3 mln. Eur, arba 1,05 proc. BVP. Verslo MTEP išlaidos 2022–2024 m. sumažėjo nuo 0,53 iki 0,43 proc. BVP. 
  
2022–2025 m. pirmąjį pusmetį inovacijoms buvo numatytos 174 finansavimo priemonės, kurių bendra vertė siekė beveik 3 mlrd. Eur (2 982,1 mln. Eur). Tačiau auditas parodė, kad atskiros priemonės nesudaro nuoseklios inovacijų skatinimo sistemos. Todėl siekiant, kad inovacijos labiau prisidėtų prie ekonomikos ir produktyvumo augimo, svarbu vertinti ne tik skiriamo finansavimo apimtį, bet ir tai, kokį rezultatą šios investicijos sukuria.
  
Inovacijų politikos įgyvendinimo efektyvumui padidinti ministerijai reikia rezultatyviai įgyvendinti šias Valstybės kontrolės rekomendacijas:

1. Finansavimo priemones nustatyti remiantis realiais verslo poreikiais ir pereiti prie integruoto inovacijų grandinės modelio – užtikrinti nuoseklų paramos tęstinumą nuo laboratorinės idėjos iki realaus produkto eksporto rinkose.
2. Supaprastinti mokesčių lengvatų administravimą (taikant standartizuotus įkainius) bei proaktyviai padėti verslui patentavimo procesuose.
3. Įdiegti realius inovatyvių viešųjų pirkimų rizikos pasidalijimo mechanizmus, kad viešasis sektorius veiktų kaip inovacijų katalizatorius ir nebijotų pirkti drąsių, pažangių sprendimų.
4. Sumažinti administracinę naštą mažinant perteklinių dokumentų reikalavimus – būtina užtikrinti sklandų duomenų pasikeitimą tarp institucijų, kad įmonėms, siekiančioms pasinaudoti MTEP lengvatomis, nereikėtų teikti dubliuojančių dokumentų ir pažymų Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) bei Inovacijų agentūrai.
5. Užtikrinti informacijos prieinamumą vieno langelio principu – verslas neturi klaidžioti tarp šešių skirtingų informacijos kanalų.

Šešėlinės ekonomikos mažinimas gali padėti didinti valstybės pajamas jau artimiausiu laikotarpiu, tačiau ilgalaikes valstybės finansines galimybes lems ir spartesnis ekonomikos bei produktyvumo augimas. Todėl, siekiant tvarių viešųjų finansų, sprendimų reikia abiejose srityse.
  
  
Komentarams:
Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė,
Komunikacijos ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė,
mob. +370 608 93 487, el. p. [email protected]

 
Nuotrauka:  Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija (Robertas Dačkus)

Kokias paslaugas valstybė turėtų garantuoti nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ir kur yra riba tarp jų prieinamumo bei ekonominio efektyvumo?
  
Apie tai Regioninės politikos forume Šeduvoje diskutavo valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Kindurytė. Forumą organizavo Vidaus reikalų ministerija kartu su Centrine projektų valdymo agentūra.
  
Diskusijoje „Būtinųjų paslaugų pasiekiamumas atokiose ir kaimiškose vietovėse. Kas yra optimalu?“ kartu dalyvavo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Lietuvos banko, savivaldos ir bendruomenių atstovai. Forume ieškota atsakymo, kaip suderinti gyventojų poreikius su ribotais valstybės, savivaldybių ir verslo ištekliais.
  
Valstybės kontrolės auditai ne kartą parodė, kad galimybės gauti viešąsias paslaugas Lietuvoje vis dar priklauso nuo gyvenamosios vietos. Viena iš audito „Aktyvaus senėjimo skatinimas“ išvadų – socialinė apsauga senatvėje negali būti „geografinė sėkmė“. Forume keltas platesnis klausimas: ar galime valstybės mastu susitarti, kurios paslaugos turi būti prieinamos visiems, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, ir kaip jų prieinamumą vertinsime?
  
„Efektyvumas nėra vien mažiausia paslaugos teikimo kaina. Jei sutaupome uždarydami paslaugą vienoje vietoje, bet žmogui dėl to tenka važiuoti keliasdešimt kilometrų, dalį kaštų tiesiog perkeliame jam. Todėl turime vertinti ne tik, kiek kainuoja paslaugą teikti, bet ir ar žmogus realiai gali ją pasiekti“, – sako valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Kindurytė.
  
Optimizuoti – nebūtinai reiškia uždaryti
  
Paslaugų tinklo efektyvumas negali būti vertinamas vien pagal jo išlaikymo kainą. Sutelkę paslaugas didesniuose centruose galime sumažinti jų teikimo sąnaudas, tačiau daliai gyventojų išauga kelionės laikas ir išlaidos. Todėl svarbu vertinti visą sprendimo poveikį.
  
Fizinę paslaugų vietą gali papildyti skaitmeninės ir mobilios paslaugos, pavėžėjimas ar kiti sprendimai. Tačiau svarbiausia vertinti rezultatą – ar žmogus iš tiesų gali pasinaudoti jam reikalinga paslauga. Tai ypač aktualu tiems, kurių galimybės naudotis skaitmeninėmis paslaugomis ar savarankiškai nuvykti į kitą miestą yra ribotos.
  
Paslaugų prieinamumas – ir regionų gyvybingumo klausimas
  
Būtinųjų paslaugų prieinamumas yra viena iš sąlygų, lemiančių, ar žmonės renkasi regione gyventi, dirbti ir kurti savo ateitį. Todėl sprendimai dėl paslaugų tinklo turėtų būti vertinami ne tik pagal tai, kiek jie kainuoja šiandien, bet ir kokį poveikį regionui turės ateityje.
  
 
Komentarams:
Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė, 
Komunikacijos ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 608 93 487, el. p. [email protected]

Nuotrauka – renginio organizatorių, fotografas Rytis Šeškaitis.