Lietuvos švietimo sistemoje įtraukusis ugdymas vis dar susiduria su esminiais iššūkiais, kurie užkerta kelią specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turintiems vaikams laiku gauti jiems būtiną pagalbą ir išnaudoti savo potencialą. Valstybės kontrolės atliktas auditas „Švietimo pagalba mokyklose“ atskleidė, kad dėl sisteminių spragų, specialistų trūkumo ir tėvų veto ribojamos vaiko ugdymo galimybės. Svarbiu uždaviniu tampa ir išskirtinių gabumų turinčių vaikų įtrauktis, kurių ugdymas šiandien paliktas likimo valiai ir šeimos finansinėms galimybėms. 

„Kiekvienas vaikas – nesvarbu, ar susiduriantis su mokymosi sunkumais, ar turintis išskirtinį intelektinį potencialą, privalo būti pastebėtas ir gauti jo poreikius atliepiantį ugdymą. Dabar susiduriame su skausminga realybe: dėl sklandžiai nejudančių procesų, adaptuotų įrankių trūkumo ir tėvų pasipriešinimo pagalba vaikams vėluoja mėnesius, o kartais taip ir nepasiekia mokyklos suolo. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos įtraukties švietime centras turi sukurti specialistams standartizuotus ir adaptuotus instrumentus, o mokykloms – aiškius algoritmus, kaip elgtis aklavietėse“, – pabrėžia valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė. 

Vėluojanti pagalba, tėvų veto ir priklausomybė nuo medicininių pažymų

Nors šalyje veikia išplėtotas Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) tinklas, pagalba specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams dažnai vėluoja. Net 34 proc. tarnybų nurodo, kad poreikių vertinimo eilėse vaikams tenka laukti ilgiau nei mėnesį. Situaciją apsunkina tai, kad savivaldybėse SUP turinčių vaikų dalis skiriasi daugiau nei keturis kartus (nuo 5 iki 24 proc.), o mažesnis atpažįstamumas tiesiogiai koreliuoja su specialistų trūkumu mokyklose. Jei mokykloje nėra kam teikti pagalbos, vaiko poreikiai dažnai tiesiog lieka neidentifikuoti. 

Mokyklos Vaiko gerovės komisija, gavusi informaciją apie mokiniui kylančius ugdymosi ar kitus sunkumus, organizuoja pasitarimą su tėvais ir priima sprendimą dėl pirminio vertinimo, kad nustatytų mokinio poreikius ir numatytų reikiamą pagalbą. Vis dėlto ne visi tėvai sutinka, kad toks vertinimas būtų atliktas. Nors pagal galiojančią tvarką tėvai apie pirminį vertinimą mokykloje turėtų būti tik informuojami, praktikoje, nesusitarus su tėvais, šis vertinimas ir tolesnis kreipimasis į PPT paprastai neatliekami.

Ataskaitos duomenimis, 35,8 proc. PPT nurodė gavusios pranešimų iš mokyklų, kurios negalėjo užregistruoti mokinio vertinimui dėl tėvų nesutikimo. Mokyklos bando keisti tėvų požiūrį pokalbiais, tačiau tai užtrunka, o apie galimybę informuoti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą tėvai dažniausiai įspėjami tik žodžiu. Tokiais atvejais pagalba vaikui vėluoja arba išvis nepradedama teikti, nesukuriamos jam reikalingos ugdymosi sąlygos.

Pagalba vėluoja ir dėl dokumentų. 85 proc. PPT vaiko medicininius dokumentus gauna tiesiogiai iš tėvų, todėl procesas užtrunka arba nukenčia išvadų kokybė, jei tėvai vengia juos pateikti. Be to, pačios mokyklos nevykdo pareigos teikti pirminę pagalbą be galutinių PPT išvadų – net 21 proc. vertintų mokinių, kuriems pirminis vertinimas atliktas 2024–2025 m. m., jokios pagalbos mokykloje negavo dėl žmogiškųjų išteklių stygiaus.

Įrankių trūkumas apsunkina specialistų darbą

Vaiko poreikių vertinimo proceso sklandumą mažina pritaikytų metodinių įrankių trūkumas. Audito duomenimis, net 88–98 proc. PPT dirbančių specialiųjų pedagogų, logopedų, socialinių pedagogų bei psichologų nurodo, kad jiems stinga adaptuotų ir standartizuotų vertinimo instrumentų. Ypač dideliu iššūkiu tampa ikimokyklinio amžiaus, vyresnių klasių moksleivių, kitakalbių ar sudėtingesnių raidos atvejų vertinimas. 

Su identiška situacija susiduria ir mokyklų darbuotojai – net 73 proc. mokyklose dirbančių švietimo pagalbos specialistų nurodo susiduriantys su įrankių trūkumu, o apie 40 proc. jų pirminiam vertinimui naudoja savo pačių pasiruoštus įrankius. Nors specialistų gebėjimas lanksčiai prisitaikyti ir ieškoti sprendimų rodo jų profesinę kompetenciją, vieningų metodinių įrankių trūkumas sukelia papildomų iššūkių. Tai reiškia ir papildomą administracinę naštą, ir švietimo pagalbos specialistų laiko sąnaudas, o vaiko poreikių nustatymas šalyje tampa priklausomas nuo atskirų specialistų asmeninių galimybių ir turimų išteklių. 

Gabių vaikų potencialo realizavimas – svarbus uždavinys

Švietimo pagalba – tai ne tik pagalba sunkumuose, bet ir tinkamos sąlygos talentams augti. Išskirtinių gabumų turinčių vaikų dalis visuomenėje gali siekti nuo 3 iki 20 proc. Nors nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje naujoje tvarkoje panaikinta išimtis, leidusi nevertinti dėl išskirtinių gabumų kylančių poreikių, jokio teisinio detalizavimo ar atpažinimo algoritmo taip ir neatsirado. 

Dėl to praktikoje tvyro chaosas: dalis PPT nevertina gabių vaikų poreikių, teigdamos, kad tai ne jų atsakomybė ir tam tiesiog nėra metodikų. Ekspertų vertinimu, nuoseklios gabių vaikų atpažinimo ir ugdymo sistemos Lietuvoje tiesiog nėra – viskas vyksta fragmentiškai, priklauso nuo pavienių entuziastų ir tėvų finansinių galimybių. Valstybinėse mokyklose mokytojams tenka milžiniškas krūvis, todėl gabiems vaikams laiko nebelieka, o lėšų papildomam jų lavinimui mokyklų vadovai neturi. 

Nuolat patirdamas nuobodulį ir nesulaukdamas jo gebėjimus atitinkančių iššūkių, vaikas praranda motyvaciją ir neišnaudoja savo potencialo.

Valstybės kontrolės rekomendacijos pokyčiams užtikrinti

Siekdama užtikrinti vaiko teisių apsaugą, objektyvų poreikių vertinimą ir realią pagalbą talentams, Valstybės kontrolė pateikė sistemines rekomendacijas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai bei Lietuvos įtraukties švietime centrui. 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, siekiant garantuoti vaiko teisę į išsilavinimą bei švietimo pagalbą, rekomenduojama nustatyti aiškią mokyklos veiksmų seką tais atvejais, kai tėvai (globėjai, rūpintojai) nesutinka atlikti pirminio vertinimo, atsisako pasirašyti pirminio ar specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimo išvadą, neatvyksta susipažinti su dokumentais arba tiesiog nereaguoja į mokyklos ar pedagoginės psichologinės tarnybos kvietimus. Taip pat, siekiant sudaryti sąlygas atpažinti ir ugdyti išskirtinius moksleivių talentus, ministerijai rekomenduojama nustatyti specialiųjų ugdymosi poreikių, kylančių dėl išskirtinių gabumų, atpažinimo, vertinimo mokykloje bei tarnyboje ir ugdymo pritaikymo priemones. Galiausiai, norint kuo objektyviau įvertinti mokinio poreikius ir suformuoti išsamias rekomendacijas jo ugdymui, siūloma papildyti vertinimo procesą, panaudojant mokinio sveikatos pažymėjime pateiktą informaciją. 

Lietuvos įtraukties švietime centrui rekomenduojama sukurti ir įdiegti vaiko pedagoginio psichologinio vertinimo proceso standartą bei įsigyti ir parengti reikiamus vertinimo instrumentus, kad švietimo pagalbos specialistai bei pedagoginės psichologinės tarnybos visoje šalyje galėtų vienodai ir kokybiškai vertinti mokinių specialiuosius ugdymosi poreikius.

  
Valstybinio audito ataskaita: Švietimo pagalba mokyklose

 
Komentarams:
Gretė Maziliauskaitė, 
Komunikacijos  ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 627 21 287, el. p. [email protected]

Valstybės pažadas užtikrinti įtraukųjį ugdymą ir švietimo pagalbą kiekvienam vaikui neturi priklausyti nuo geografinės padėties. Nors bendras švietimo pagalbos finansavimas šalyje sparčiai auga, savivaldybių savarankiškas indėlis vienam mokiniui skiriasi šimtus kartų. Vis dėlto, Valstybės kontrolės atliktas auditas „Švietimo pagalba mokyklose“ rodo, kad pinigai yra tik viena iš dedamųjų dalių – reali švietimo pagalbos prieinamumo situacija mokyklose yra gerokai kompleksiškesnė.

Pastaraisiais metais bendros švietimo pagalbai skiriamos lėšos šalyje pastebimai didėjo: 2025 m. švietimo pagalbai mokyklose panaudota 287,4 mln. Eur (2024 m. – 233,4 mln. Eur). Iš šios sumos valstybės biudžeto lėšos sudarė 199,5 mln. Eur, o savivaldybės iš savarankiškųjų biudžetų prisidėjo 87,9 mln. Eur.
„Valstybės garantuojama pagalba neturėtų tapti loterija, priklausančia nuo to, kurioje savivaldybėje vaikas gyvena. Finansavimo skirtumai sukuria nevienodas pradines sąlygas. Tačiau privalome matyti pilną vaizdą – pagalbos prieinamumą stipriai veikia kiti sisteminiai ir praktiniai veiksniai, kurių vien pinigais išspręsti nepavyksta“, – teigia valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.

Nepaisant augančių skaičių, savivaldybių finansinis įsitraukimas išlieka itin netolygus: 2025 m. savivaldybių išlaidos vienam mokiniui svyravo nuo vos 1 Eur iki 648 Eur, o vidutiniškai sudarė 190 eurų. Daugiau nei vidurkį skyrė tik 30 proc. savivaldybių. Be to, 93 proc. savivaldybių švietimo pagalbai skyrė mažiau savo lėšų nei valstybė. Savivaldybėms neprisidedant ar prisidedant nežymiai, mokykloms tenka išsitekti valstybės skiriamų mokymo lėšų ribose.

Vis dėlto, auditas rodo, kad didesnis finansavimas savaime negarantuoja geresnio švietimo pagalbos prieinamumo. Nors papildomos lėšos suteikia daugiau galimybių steigti pareigybes ar stiprinti pagalbos sistemą, galutinį rezultatą lemia ir tai, ar pavyksta pritraukti specialistus, sudaryti jiems tinkamas darbo sąlygas ir efektyviai organizuoti jų darbą.

2025 m. darbdaviai ieškojo 1 157 švietimo pagalbos specialistų, o darbo ieškančiųjų buvo beveik tris kartus mažiau. Logopedų laisvų darbo vietų buvo 7 kartus daugiau nei ieškančiųjų. Todėl net ir didesnį finansavimą turinčios mokyklos ar didžiųjų miestų savivaldybės ne visada gali užpildyti laisvas pareigybes – specialistų darbo rinkoje visoje Lietuvoje tiesiog nepakanka.

Audito metu mokyklos taip pat nurodė, kad pagalbos prieinamumą lemia ir infrastruktūros bei darbo organizavimo iššūkiai. Kai kuriose mokyklose trūksta specialistams pritaikytų patalpų, o daliai specialistų tenka dirbti keliuose mokyklos skyriuose, esančiuose skirtingose vietovėse. Kadangi tokiuose skyriuose specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų skaičius nedidelis, ten dažnai nesusidaro pilnas etatas, o specialistai atsisako važinėti. Tokiais atvejais daug laiko prarandama ne tiesioginiam darbui su vaikais, o persikėlimui tarp nutolusių darbo vietų ar darbo organizavimo klausimams spręsti.

Be to, auditas parodė, kad kai kurios mokyklos negalėjo priimti visų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių būtent dėl infrastruktūros, patalpų ar specialistų trūkumo.

Auditas parodė, kad dabartinio finansavimo dažnai pakanka tik nedidelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Įvertinus konkrečius pagalbos teikimo atvejus nustatyta, kad didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pagalbai užtikrinti vidutiniškai reikėtų apie du kartus daugiau lėšų, nei šiuo metu skiriama.

Pagal audito skaičiavimus, vidutinių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pagalbai reikėtų apie 1,6 karto daugiau lėšų, didelių – apie 2,1 karto, o labai didelių – apie 2,6 karto daugiau. Tai rodo, kad dabartinis finansavimo modelis neužtikrina vienodų galimybių visiems vaikams gauti jų poreikius atitinkančią pagalbą.   
  
Valstybinio audito ataskaita: Švietimo pagalba mokyklose

 
Komentarams:
Gretė Maziliauskaitė, 
Komunikacijos  ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 627 21 287, el. p. [email protected]

• Lietuvoje neužtikrinamas nuoseklus inovacijų kelias nuo mokslinių tyrimų iki produkto rinkoje – didžiausia finansavimo dalis tenka produktų plėtrai ir eksportui (1,83 mlrd. Eur), o tyrimams ir prototipų kūrimui skiriama gerokai mažiau (atitinkamai 206,7 mln. Eur ir 491 mln. Eur).
• Finansavimo priemonės veikia kaip atskirų instrumentų rinkinys, todėl verslui sudėtingiau nuosekliai pereiti visus inovacijos vystymo etapus nuo tyrimų iki komercializavimo.
• Net ir sukūrus produktą, jo vertė dažnai lieka neapsaugota – iš 30 auditorių vertintų projektų patentuotas tik vienas rezultatas, nors 27 atvejais produktai buvo sukurti arba komercializuoti.
• Valstybės kontrolė rekomenduoja sukurti vientisą inovacijų finansavimo grandinę ir užtikrinti nuoseklią pagalbą viso patentavimo proceso metu.

Lietuvoje verslo inovacijoms skatinti sukurtos 174 finansavimo priemonės, tačiau jos nesudaro nuoseklios grandinės nuo mokslinių tyrimų iki rinkai parengto ir intelektinės nuosavybės teisėmis apsaugoto produkto. Valstybės kontrolės atliktas auditas „Verslo inovacijų skatinimo sistema“ parodė, kad ankstyviesiems inovacijų kūrimo etapams skiriama gerokai mažiau finansavimo nei produktų plėtrai ir eksportui, o net ir sukurti ar komercializuoti produktai retai apsaugomi intelektinės nuosavybės teisėmis.
  
Dėl to inovacijų kelias gali nutrūkti du kartus – perspektyvioms idėjoms pereinant iš vieno kūrimo etapo į kitą ir siekiant apsaugoti jau sukurtus rezultatus bei paverčiant juos ilgalaikiu konkurenciniu pranašumu.
  
„Inovacijų politika negali baigtis finansavimo skyrimu. Valstybės tikslas – sudaryti sąlygas, kad kuo daugiau idėjų nueitų visą kelią nuo mokslinių tyrimų iki rinkos ir taptų intelektinės nuosavybės teisėmis apsaugotais sprendimais. Tam neužtenka pavienių priemonių – reikia vientisos sistemos, kuri viešąsias investicijas paverstų ilgalaike nauda šalies ekonomikai“, – sako valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
  
Finansavimo priemonės neužtikrina vientisos inovacijų grandinės
  
2022–2025 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje verslo inovacijoms skatinti taikytos 174 finansavimo priemonės, kurioms numatyta daugiau kaip 3 mlrd. Eur.
  
Didžiausia finansavimo dalis skirta sukurtų produktų plėtrai ir eksportui – 1,83 mlrd. Eur. Prototipų kūrimui numatyta 491 mln. Eur, o moksliniams tyrimams – 206,7 mln. Eur. Tai rodo, kad inovacijų finansavimo sistema labiau orientuota į vidurinę ir vėlyvąją inovacijų ciklo dalį, o ankstyviesiems inovacijų kūrimo etapams skiriama mažiau dėmesio.
  
Auditas parodė, kad finansavimo priemonės veikia kaip atskirų instrumentų rinkinys, o ne vientisa sistema. Dėl nepakankamo jų tarpusavio susiejimo verslui sudėtingiau nuosekliai pereiti visus inovacijos vystymo etapus nuo mokslinių tyrimų iki produkto pateikimo rinkai, todėl dalis projektų taip ir nepasiekia rinkos. Tai patvirtina ir audito rezultatai – nebuvo nustatyta nė vieno projekto, gavusio finansavimą bent dviejuose nuosekliuose inovacijų kūrimo grandinės etapuose.
  
Sukurta vertė ne visada apsaugoma
  
Auditas atskleidė, kad net ir sukūrus ar komercializavus produktą, jo intelektinė nuosavybė dažnai lieka neapsaugota. Iš 30 vertintų projektų 27 atvejais buvo sukurti arba komercializuoti produktai, tačiau patentuotas tik vienas. Tai rodo, kad valstybės investicijomis sukurti produktai ne visada apsaugomi intelektinės nuosavybės teisėmis.
  
Nepakankamą dėmesį intelektinės nuosavybės apsaugai atspindi ir bendri šalies patentavimo rodikliai. 2022–2025 m. Lietuvoje kasmet vidutiniškai išduoti 26 nacionaliniai patentai milijonui gyventojų. Pažymėtina, kad patentų paraiškų skaičius Lietuvoje daugiau kaip tris kartus mažesnis nei Europos Sąjungos vidurkis – 2024 m. Lietuvoje pateiktos 45 patentų paraiškos milijonui gyventojų, kai ES vidurkis siekė 152.
  
Tai lemia sisteminės priežastys. Patento išdavimas trunka vidutiniškai 2–5 metus, tačiau patentavimo išlaidų kompensavimo priemonės galioja tik 1–24 mėnesius, todėl įmonės gali nespėti jomis pasinaudoti. Verslui taip pat trūksta informacijos apie intelektinės nuosavybės apsaugos galimybes.
  
Nuo pavienių priemonių – prie vientisos inovacijų sistemos
  
Valstybės kontrolė rekomenduoja pereiti nuo pavienių finansavimo priemonių prie vientisos inovacijų skatinimo sistemos, kuri užtikrintų nuoseklų projektų finansavimą visais etapais – nuo mokslinių tyrimų iki produkto pateikimo rinkai. Taip pat siūloma sukurti nuoseklią finansinę ir ekspertinę pagalbą viso patentavimo proceso metu – nuo MTEP rezultatų sukūrimo iki ilgalaikio patento galiojimo užtikrinimo.
  
Įgyvendinus rekomendacijas siekiama, kad projektų, gavusių finansavimą bent dviejuose nuosekliuose inovacijų kūrimo grandinės etapuose, dalis padidėtų nuo 0 iki 30 proc., o patentuotų arba kitomis intelektinės nuosavybės priemonėmis apsaugotų MTEP projektų rezultatų dalis – nuo 3 iki 20 proc.
   
  
Valstybinio audito ataskaita: Verslo inovacijų skatinimo sistema

 
Komentarams:
Zita Ragelytė-Norvaišė,
Komunikacijos  ir tarptautinių ryšių departamento komunikacijos patarėja
mob. +370 684 84 573, el. p. [email protected]