• 2024–2025 m. m. net 94 proc. specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčių vaikų mokėsi bendrose mokyklose, tačiau 56 proc. jų nesulaukia reikiamos pagalbos.
• Pagalba vaikams dažnai vėluoja arba jų nepasiekia dėl ilgo poreikių nustatymo proceso, tėvų pasipriešinimo , o gabių ir talentingų vaikų poreikiai dažnai lieka neatpažinti.
• Švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų trūksta kas antrai (52 proc.) bendrojo ugdymo mokyklai ir 75 proc. profesinio mokymo įstaigų. Tai lemia krūvių netolygumus – vienam etatui tenkantis vaikų skaičius įstaigose svyruoja nuo 16 iki 337 mokinių.
• Finansavimas švietimo pagalbai auga (2025 m. skirta 287,4 mln. Eur), tačiau savivaldybių savarankiškas indėlis vienam mokiniui skiriasi šimtais kartų, o dabartinių lėšų pakanka tik nedidelių poreikių vaikams.
• Profesinę kvalifikaciją sėkmingai įgyja daugiau nei 90 proc. SUP turinčių mokinių, tačiau net 70 proc.  jų neįsidarbina.

Lietuvoje didžioji dalis specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčių vaikų šiandien mokosi bendrosiose klasėse ar ikimokyklinio ugdymo grupėse kartu su savo bendraamžiais. Tačiau Valstybės kontrolės atliktas  auditas „Švietimo pagalba mokyklose“ rodo, kad pati galimybė mokytis kartu savaime dar negarantuoja pilnavertės įtraukties. Daugiau nei pusei SUP turinčių mokinių mokyklose nesuteikiama visos Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) rekomenduotų švietimo pagalbos specialistų pagalba, o dalis vaikų apskritai paliekami be jos.
  
„Fizinis vaiko buvimas bendroje klasėje savaime dar nėra įtrauktis. Šiandien skaičiai popieriuje rodo gražią statistiką – net 94 procentai specialiųjų poreikių vaikų mokosi kartu su bendraamžiais, tačiau už šių skaičių slepiasi kita, skausminga realybė. Daugiau nei pusė šių vaikų nesulaukia jiems reikalingos pagalbos, o šeimos paliekamos vienos su savo iššūkiais. Negalime toleruoti situacijos, kai vaiko teisė į pilnavertį ugdymą virsta geografine loterija, kurioje parama vienam vaikui savivaldybėse skiriasi šimtais kartų, o įgytas profesinio mokymo diplomas galiausiai neatveria durų į darbo rinką. Po šio audito sistemoje neužteks tik kosmetinių pakeitimų – teisės aktai privalo garantuoti realią pagalbą kiekvienam vaikui, kuriam jos reikia“, – pabrėžia valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
  
Trūksta specialistų, o esantiems tenka kritiniai darbo krūviai
  
Lietuvoje 2024–2025 mokslo metų laikotarpiu net 94 proc. SUP turinčių vaikų mokosi bendrose mokyklose ir klasėse kartu su visais vaikais. Švietimo sistemos prieinamumą rodo ir tai, kad net 93 proc. apklaustų tėvų nurodė, jog jų vaikai buvo sėkmingai priimti į pasirinktą ar norimą mokyklą, o savivaldybėse iš esmės buvo patenkinti visi prašymai.
  
Vis dėlto, auditas parodė, kad daugiau nei pusei (56 proc.) SUP turinčių mokinių mokyklose nesuteikiamos visos rekomenduotos švietimo pagalbos specialistų paslaugos, o net 5 proc. negauna jokios pagalbos. Dėl to kyla rizika, kad mokiniai negali visapusiškai dalyvauti ugdymo procese ir pasiekti savo potencialo. Tai patvirtina ir tėvų patirtis – 27 proc. jų pripažino, kad vaikai mokykloje negauna reikiamos pagalbos,  o daugiau nei pusė (57 proc.) šeimų buvo priverstos ieškoti privačių specialistų už mokyklos ribų.
  
Prie šios situacijos prisideda ir tai, kad priėmimo metu mokyklos dažnai neturi išankstinės informacijos apie vaiko poreikių lygį, todėl negali tolygiai paskirstyti mokinių. Nors rekomenduojama vienoje klasėje ugdyti ne daugiau kaip 3 mokinius su dideliais ar labai dideliais poreikiais, realybėje pasitaiko klasių, kur tokių mokinių skaičius siekia net 6. Siekiant, kad informacija apie mokinių specialiuosius ugdymosi poreikius laiku pasiektų mokyklas ir leistų pasirengti švietimo pagalbos teikimui bei klasių formavimui, Valstybės kontrolė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) rekomenduoja suteikti galimybę mokykloms su informacija apie nustatytus naujai priimamų mokinių specialiuosius ugdymosi poreikius susipažinti anksčiau nei rugsėjo 1 d.
  
Sisteminę problemą dar labiau gilina tai, kad net 52 proc. bendrojo ugdymo mokyklų ir 75 proc. profesinio mokymo įstaigų  trūksta švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų. Su šiuo stygiumi tiesiogiai susiduria net 91 proc. audituotų savivaldybių. Nors valstybė ir savivaldybės taiko įvairias pritraukimo priemones, pavyzdžiui, skiria finansinę paramą pedagogikos krypčių studentams pasirašant įsidarbinimo sutartis su savivaldybėmis, pritraukti reikiamus darbuotojus visoje šalyje išlieka itin sudėtinga dėl nepatrauklių darbo sąlygų, didelių emocinių bei administracinių krūvių ar nepilnų etatų.
  
Ši situacija lemia milžiniškus krūvių netolygumus: nors siekiama, kad vienam švietimo pagalbos specialistui tektų iki 111 mokinių, vienam etatui realybėje tenkantis vaikų skaičius savivaldybėse svyruoja nuo 60 iki 176 mokinių. Atskirose ugdymo įstaigose šie svyravimai dar didesni: nuo 16 iki 337 mokinių vienam etatui, o 6 proc. šalies mokyklų apskritai neturi nė vieno švietimo pagalbos specialisto. Dėl to dalis mokinių negauna visų jiems rekomenduotų paslaugų, o pagalba priklauso nuo to, ar konkreti mokymosi įstaiga pajėgia pritraukti darbuotoją.
  
Siekiant sistemiškai spręsti milžiniškus krūvių netolygumus įstaigose ir užtikrinti, kad pagalba pasiektų kiekvieną vaiką, ŠMSM rekomenduojama skubiai spręsti specialistų pritraukimo klausimą ir atnaujinti kriterijus, pagal kuriuos tam tikrose pradinio ir pagrindinio ugdymo klasėse privalomai atsirastų antrasis mokytojas (diegti atvirųjų klasių modelį) arba švietimo pagalbą teikiantis asmuo.
  
Vėluojanti pagalba, tėvų pasipriešinimas ir gabių vaikų šešėlis
  
Šalyje veikiantis išplėtotas PPT tinklas taiko eiliškumo prioritetus SUP turintiems vaikams, kuriems pagalba reikalingiausia (pvz., prieš egzaminus ar keičiant ugdymo pakopą). Tačiau pagalba SUP turintiems vaikams dažnai vėluoja: net 34 proc. tarnybų šalyje nurodo, kad specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimo mokiniams tenka laukti ilgiau nei mėnesį, nors ankstyva pagalba yra kritinis veiksnys geresniems ugdymo rezultatams pasiekti.
  
Procesą ir specialistų darbą taip pat stabdo priklausomybė nuo tėvų pateikiamų dokumentų – 85 proc. tarnybų juos gauna tiesiogiai iš tėvų. Procesą stabdo ir pačių tėvų pasipriešinimas - net 35,8 proc. tarnybų nurodo atvejus, kai mokyklos negalėjo užregistruoti vaiko vertinimui dėl tėvų nesutikimo.
  
Kartu išryškėjo ir kita opi problema – audito duomenimis, net 88-98 proc. PPT ir 73 proc. mokyklose dirbančių švietimo pagalbos specialistų stinga standartizuotų instrumentų mokinių specialiesiems ugdymosi poreikiams vertinti. Be to, šalyje nėra vientisos ir aiškios SUP turinčių mokinių pasiekimų bei pažangos vertinimo sistemos, kuria galėtų vieningai vadovautis mokytojai. Kai pažanga nematuojama objektyviai – stabdomas vaiko potencialas. Taip pat trūksta reglamentavimo, kaip identifikuoti išskirtinių gabumų turinčius vaikus, todėl talentingi mokiniai dažnai lieka neatpažinti.
  
Siekiant užtikrinti poreikių nustatymą laiku, ŠMSM rekomenduojama nustatyti aiškią veiksmų seką tiems atvejams, kai tėvai nesutinka atlikti pirminio vertinimo ar atsisako pasirašyti išvadas.
  
Kad švietimo pagalbos specialistai bei pedagoginės psichologinės tarnybos visoje šalyje galėtų vienodai vertinti mokinių specialiuosius ugdymosi poreikius, Lietuvos įtraukties švietime centrui rekomenduojama sukurti ir įdiegti vaiko pedagoginio psichologinio vertinimo proceso standartą bei įsigyti reikiamus instrumentus. Taip pat ŠMSM rekomenduojama parengti vieningus mokinių individualios pažangos stebėjimo ir vertinimo įrankius bei nustatyti aiškias gabių vaikų atpažinimo priemones.
  
Augantis finansavimas ir šimtus kartų besiskirianti savivaldybių parama
  
Pastaraisiais metais bendros švietimo pagalbai skiriamos lėšos šalyje augo: švietimo pagalbai mokyklose 2025 m. skirta 287,4 mln. Eur (2024 m. – 233,4 mln. Eur). Iš šios sumos 199,5 mln. Eur sudarė valstybės biudžeto lėšos, o savivaldybės iš savarankiškųjų biudžetų prisidėjo 87,9 mln. Eur.
  
Tačiau valstybės pažadas švietimo pagalbos srityje neturi priklausyti nuo geografinės vaiko gyvenamosios vietos. Savivaldybių savarankiškų biudžetų indėlis švietimo pagalbai skiriasi šimtais kartų – nuo 1 Eur iki 648 Eur vienam vaikui. Nors šie finansiniai netolygumai sukuria nevienodas pradines sąlygas, pagalbos prieinamumą konkrečioje įstaigoje stipriai lemia ir kiti kompleksiniai veiksniai, kaip: mokyklų gebėjimas efektyviai organizuoti darbą bei pačių specialistų trūkumas darbo rinkoje, dėl kurio net ir didesnį finansavimą turinčios mokyklos kartais lieka be reikiamų darbuotojų.
  
Auditas parodė, kad dabartinio finansavimo dažnai pakanka tik nedidelių poreikių vaikams, o didelių ar labai didelių specialiųjų poreikių mokiniams realiai reikėtų maždaug dvigubai daugiau lėšų.
  
Profesinis mokymas: diplomas kišenėje, bet durys į darbo rinką užvertos
  
Galimybės tęsti mokslus baigus mokyklą nuteikia optimistiškai – didžioji dalis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių baigusių 10 ir (ar) 12 klasę bendrojo ugdymo mokyklose sėkmingai tęsia mokslus profesinio mokymo įstaigose (69 proc.), o daugiau nei 90 proc. jų sėkmingai įgyja profesinę kvalifikaciją.
  
Tačiau auditas atskleidė kitą problemą – net 70 proc. šių absolventų po mokslų neįsidarbina. Problema ne tik ta, kad darbdaviai dažnai turi išankstinių nuostatų dėl SUP turinčių mokinių gebėjimų ir nenori jų priimti, bet ir pačioje profesinio mokymo struktūroje. Šiuo metu esančios kvalifikacijos ir siūlomos mokymo programų nėra pakankamai orientuotos į šiandienos realius darbo rinkos poreikius. Todėl išsilavinimą įgiję jaunuoliai tiesiog neturi kur eiti dirbti. Be to, darbdaviams netaikomos valstybinės skatinimo priemonės (pvz., subsidijos), o perėjimo iš mokyklos suolo į darbo rinką mechanizmas iš esmės nefunkcionuoja.
  
Tai rodo, kad vien suteikti galimybę mokytis nepakanka – būtina užtikrinti ir sėkmingą perėjimą į darbo rinką. Siekiant, kad asmenims su intelekto sutrikimais būtų prieinamos į šiuolaikines tendencijas ir į praktinių kompetencijų įgijimą orientuotos profesinio mokymo programos, Valstybės kontrolė ŠMSM rekomenduoja inicijuoti ir papildyti kvalifikacijų aprašus, kad būtų sukurtos naujos profesinio mokymo programos, atliepiančios darbdavių ir darbo rinkos poreikius.
   
  
Valstybinio audito ataskaita: Švietimo pagalba mokyklose

 
Komentarams:
Gretė Maziliauskaitė, 
Komunikacijos  ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė 
mob.  +370 627 21 287, el. p. [email protected]

Šiandien Valstybės kontrolėje neeilinis įvykis – Valstybės kontrolė kartu su 56 Savivaldybių kontrolės ir audito tarnybomis (SKAT) susitaria pradėti bendrą valstybinį veiklos auditą „Neformaliojo vaikų švietimo sistema“. Valstybės kontrolėje vykstančio įvadinio susitikimo metu valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė ir SKAT atstovaujantys savivaldybių kontrolieriai pradėjo bendradarbiavimo susitarimų pasirašymą.
  
„Neformalusis vaikų švietimas yra kur kas daugiau nei tiesiog būreliai po pamokų – tai valstybės strateginio saugumo ir socialinio kapitalo pamatas. Mokykloje vaikai sužino, ką žino pasaulis. Neformaliajame ugdyme jie sužino, kas yra jie patys. Kokybiški ir prieinami būreliai veikia kaip stipriausia prevencinė sistema, nes jie tiesiogiai stiprina vaikų fizinę ir psichikos sveikatą, saugo nuo priklausomybių ir kuria lygias galimybes visiems, nepriklausomai nuo šeimos finansinės padėties ar gyvenamosios vietos. Tinkamai užtikrinti šį tinklą visoje Lietuvoje – tai investuoti į mūsų šeimų ir demografinę politiką. Daug pigiau ir išmintingiau yra statyti stiprius vaikus, negu vėliau remontuoti palūžusius suaugusiuosius. Būtent todėl siekiame įvertinti, ar ši sistema veikia taip, kaip tikimės, ir kokių sprendimų reikia, kad ji kurtų didžiausią vertę vaikams bei visuomenei“, – sako valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
  
Valstybės kontrolės 2026 metų veiklos plane yra suplanuotas veiklos auditas „Neformaliojo vaikų švietimo sistema“, o dalis SKAT 2026 m. vertina arba planuoja vertinti neformaliojo vaikų švietimo sritį, todėl nutarta apjungti jėgas siekiant nuosekliau įvertinti sistemines problemas ir palyginti savivaldybių praktiką. 
  
Audito metu bus vertinama, ar valstybės sukurta neformaliojo vaikų švietimo finansavimo sistema leidžia pasiekti numatytus tikslus, ar užtikrinama paslaugų kokybė ir prieinamumas, kaip naudojamos valstybės ir savivaldybių lėšos, ar jos pasiekia didžiausią poreikį turinčius vaikus, įskaitant specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius ir socialinę riziką patiriančiose šeimose augančius vaikus. Taip pat bus vertinama, ar savivaldybėse užtikrinama pakankama lėšų panaudojimo kontrolė, paslaugų tinklo plėtra ir kokybės stebėsena.
  
Nors valstybės finansavimas šiai sričiai per dešimtmetį išaugo daugiau kaip du kartus – nuo 9,7 mln. Eur 2016 m. iki 25 mln. Eur 2025 m., augantis finansavimas savaime dar negarantuoja, kad sistema veikia efektyviai ir pasiekia visus vaikus. Valstybės kontrolės atlikta išankstinė analizė rodo, kad neformaliojo vaikų švietimo sistema susiduria su sisteminiais iššūkiais. Taip pat skirtingose savivaldybėse labai nevienoda programų pasiūla ir prieinamumas, nepakanka duomenų apie faktiškai teikiamas paslaugas, nėra vieningų kokybės vertinimo kriterijų, o dalis vaikų vis dar neranda jų poreikius atitinkančių veiklų.
  
Svarbu pažymėti, kad kiekviena SKAT pagal šį susitarimą veiks savarankiškai, pagal jai nustatytą kompetenciją ir bendradarbiaus su Valstybės kontrole tiek, kiek tai susiję su neformaliojo vaikų švietimo sistemos veikimu ir finansavimu savivaldos lygmeniu. SKAT pagal Valstybės kontrolės parengtą audito planą atliks jame numatytas audito procedūras, rinks ir analizuos informaciją, dokumentuos atliktų procedūrų rezultatus ir parengs konkrečios savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos veiklos audito ataskaitą. Bendrą audito ataskaitą parengs Valstybės kontrolės auditoriai ir ją planuojama skelbti 2027 m. rudenį. 
  
Valstybės kontrolė tikisi, kad bendras auditas padės ne tik nustatyti sistemines problemas, bet ir pateikti optimaliausias rekomendacijas, padėsiančias pasiekti realų pokytį užtikrinant visiems vaikams prieinamą neformaliojo vaikų švietimo sistemą. Tam svarbus savivaldybių įsitraukimas ir bendras siekis, kad investicijos į vaikų ugdymą būtų panaudojamos tikslingai, skaidriai ir kurtų didžiausią naudą visuomenei.

Komentarams:
Zita Ragelytė-Norvaišė, 
Komunikacijos  ir tarptautinių ryšių departamento komunikacijos patarėja 
mob.  +370 684 84 573, el. p. [email protected]

• Lietuva siekia, kad iki 2030 m. miškai užimtų 35 proc. šalies teritorijos. Dabartiniu tempu šį tikslą Lietuva pasiektų tik apie 2047 m. – beveik dviem dešimtmečiais vėliau nei numatyta.
• Lietuva atsilieka nuo Europos Sąjungos (ES) pagal miškingumo vidurkį: Lietuvoje miškai užima 33,91 proc. šalies teritorijos., ES vidurkis – 39 proc.
• Lietuvos miškuose vis dar vyrauja po plynų kirtimų atsodinami vienaamžiai ir vienarūšiai medynai, kurie yra mažiau atsparūs klimato kaitai, ligoms ir kenkėjams.
• Daugumos miškų buveinių būklė išlieka nepalanki ir toliau blogėja, o griežtai saugomi miškai sudaro tik 1,25 proc. viso miškų ploto.
• Valstybės kontrolė pabrėžia, kad būtina spartinti miškingumo didinimą, stiprinti biologinės įvairovės apsaugą ir priimti ilgalaikius sprendimus, užtikrinančius pusiausvyrą tarp ekologinių ir ekonominių miškų funkcijų.

Miškai šiandien turi būti ne tik medienos šaltinis. Jie turi padėti kovoti su klimato kaita, išsaugoti biologinę įvairovę ir kartu išlikti svarbūs šalies ekonomikai. Valstybės kontrolės atlikta Miškų išteklių būklės ir apsaugos apžvalga rodo, kad šiuo metu Lietuva susiduria su sisteminiais iššūkiais, kurie trukdo užtikrinti darnią ekologinių ir ekonominių funkcijų pusiausvyrą.
  
„Lietuvos miškų politikoje miškingumo didinimas ir jo kokybinis atsparumas turi žengti kartu. Siekdami ambicingų miškingumo tikslų, privalome užtikrinti, kad formuojami miškai būtų atsparūs klimato kaitai, veiksmingai saugotų biologinę įvairovę ir kartu kurtų ilgalaikę vertę valstybei. Tam reikalingi spartesni strateginiai sprendimai, padedantys suderinti gamtos apsaugos, klimato kaitos ir ekonomikos tikslus“, – sako valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.

Lietuvos miškingumas žemesnis už ES vidurkį
  
Lietuvos miškingumas vienas mažiausių šiaurės šalių regione. 2025 m. miškai dengė 33,91 proc. šalies ploto (2 214 323 ha), ES vidurkis – 39 proc., Latvijoje ir Estijoje miškai užima daugiau nei pusę teritorijos, Suomijoje ir Švedijoje – daugiau nei 60 proc.
  
Lietuva yra užsibrėžusi tikslą šį atotrūkį mažinti. Pagal Nacionalinį pažangos planą iki 2025 m. turėjo būti pasiektas 34 proc. miškingumas, iki 2030 m. – 35 proc., o pagal Seimo rezoliuciją dėl Miškų politikos siekiama iki 2050 m. padidinti Lietuvos miškingumą iki 40 proc.

Tačiau pažanga atsilieka nuo planų, o dabartinis miškų plėtros tempas yra nepakankamas. Jei miškingumas ir toliau didėtų tokiu pačiu vidutiniu tempu kaip pastarąjį dešimtmetį, 35 proc. riba būtų pasiekta tik apie 2047 m. – beveik dviem dešimtmečiais vėliau, nei numatyta. Apie 40 proc. iki 2050 m. kalbėti dar sunkiau.

Šalies miškingumo didinimą riboja mažėjantis tinkamų plotų skaičius, ribotos laisvos valstybinės žemės galimybės ir mažėjantis privačių žemės savininkų aktyvumas.
  
Vien miškų ploto didinti neužtenka
  
Valstybės kontrolė pažymi, kad miškų politikos sėkmę lemia ne tik miškų plotas, bet ir jų būklė bei atsparumas.
 
Europos miškų strategijoje pabrėžiama, kad klimato kaitai atsparesni yra įvairiaamžiai ir mišrūs miškai. Tačiau Lietuvoje vis dar vyrauja vienaamžiai ir vienarūšiai medynai – pušynai, eglynai ir beržynai sudaro apie 73–74 proc. visų miškų, o aiškių rūšinės įvairovės didėjimo tendencijų nestebima.  Vienaamžių medynų dalis yra didžiausia (61 proc.), o trijų ar daugiau kartų medynų tėra 6 proc. Tokia miškų struktūra susijusi ir su taikomomis miškininkystės praktikomis – po plynųjų kirtimų atsodinami ištisi masyvai miško, todėl formuojasi vienaamžiai miškai.
  
Saugomų miškų – per mažai, o biologinės įvairovės būklė – prasta
  
Nors miškai yra svarbiausia biologinės įvairovės buveinė, daugumos saugomų miškų buveinių būklė Lietuvoje išlieka nepalanki. Lyginant su ankstesniais vertinimais, dalies jų būklė dar pablogėjo. Tarp pagrindinių priežasčių nurodomos miškininkystės praktikos, invazinių rūšių plitimas ir klimato kaita.
  
Griežtai saugomų miškų Lietuvoje vis dar labai mažai. 2025 m. rezervatiniai miškai sudarė tik 1,25 proc. viso miškų ploto, o per pastarąjį dešimtmetį jų dalis padidėjo vos 0,04 procentinio punkto. Tuo metu ES biologinės įvairovės strategijoje numatyta, kad griežta apsauga turėtų būti taikoma bent 10 proc. sausumos ploto. Norint priartėti prie šio tikslo, Lietuvoje rezervatinių miškų plotą reikėtų beveik padvigubinti – iki maždaug 68 tūkst. ha.
  
Biologinės įvairovės apsaugai svarbus ir „Natura 2000“ tinklas, į kurį įtraukiamos vertingiausios Europos mastu saugomos buveinės ir rūšys. Valstybės kontrolė dar 2022 m. audite „Lietuvos miškų išteklių apsauga“ nustatė, kad Lietuvoje nebuvo suformuotas pakankamo ploto „Natura 2000“ tinklas – į jį papildomai turėjo būti įtraukta daugiau kaip 100 tūkst. ha saugotinų miško buveinių, taip pat nebuvo nustatyti aiškūs teritorijų apsaugos tikslai. Nors per pastaruosius metus padaryta pažanga, problema iki šiol neišspręsta. 2025 m. Europos Komisija konstatavo, kad Lietuvoje „Natura 2000“ tinkle tebetrūksta apie 15 tūkst. ha miškų buveinių.
  
Ekonomikos ir gamtos apsaugos pusiausvyra – vis dar nepasiekta
  
Miškų sektorius išlieka svarbi Lietuvos ekonomikos dalis – 2024 m. jis sukūrė 3,63 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, 6,7 proc. eksporto, o mediena yra svarbi baldų, statybų ir energetikos sektoriams.

Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius ūkinių miškų dalis padidėjo nuo 71,4 proc. iki 75 proc. – kitų miško grupių sąskaita. Apie penktadalis ūkinių miškų patenka į saugomas teritorijas, todėl praktikoje kyla konfliktų tarp ūkinės veiklos ir biologinės įvairovės apsaugos tikslų.

Valstybės kontrolė pažymi, kad intensyvėjant ūkinei veiklai būtina užtikrinti pusiausvyrą tarp ekonominių ir ekologinių tikslų, nes daugumos miškų buveinių apsaugos būklė išlieka nepalanki.
  
Pokyčius stabdo teisėkūros ir duomenų spragos

Apžvalga rodo, kad būtinus pokyčius miškų sektoriuje stabdo tiek užsitęsę teisėkūros procesai, tiek nepakankamai patikimi duomenys. Iki šiol nebaigti Miškų įstatymo pakeitimai, o Nacionalinis miškų sektoriaus strateginis dokumentas vis dar rengiamas. Valstybės kontrolės vertinimu, dėl to atidedami svarbūs sprendimai, susiję su miškų naudojimu, apsauga ir valdymu.

Problemų kelia ir miškų apskaita. Dėl vėluojančios inventorizacijos 2024 m. Miškų valstybės kadastre dar nebuvo apskaityta 1,85 tūkst. ha savaime užaugusių miškų, o registrų duomenys ne visada atitinka faktinę situaciją. Tai ne tik iškraipo statistiką, bet ir sudaro prielaidas netinkamiems sprendimams bei piktnaudžiavimui.

Apžvalgoje pažymima, kad Lietuvoje vis dar nepakankamai naudojamos nuotolinio stebėjimo, geoinformacinės ir automatizuotos duomenų analizės technologijos, nors jos leistų realiu laiku stebėti miškų pokyčius ir užtikrinti tikslesnę apskaitą.

Ką siūlo Valstybės kontrolė

Valstybės kontrolė pažymi, kad būtini nuoseklūs teisėkūros ir politiniai sprendimai. Svarbiausi iš jų – priimti Nacionalinį miškų sektoriaus strateginį dokumentą ir Miškų įstatymo pakeitimus bei užtikrinti ilgalaikę miškų politiką, suderinančią ekologinius ir ekonominius tikslus.

Taip pat būtina spartinti miškingumo didinimą, stiprinti biologinės įvairovės apsaugą, formuoti klimato kaitai atsparesnius miškus ir užtikrinti patikimą miškų apskaitą bei stebėseną.

Kadangi dalis 2022 m. atlikto valstybinio audito „Lietuvos miškų išteklių apsauga“ rekomendacijų iki šiol neįgyvendintos, o šioje apžvalgoje nustatyti iššūkiai išlieka aktualūs, 2026 m. Valstybės kontrolė pradės auditą „Biologinės įvairovės apsauga ir miškų atsparumo klimato kaitai didinimas“. Jo metu bus vertinama, ar taikomos priemonės padeda gerinti miškų buveinių būklę, didinti miškų atsparumą klimato kaitai ir užtikrinti ilgalaikį miškų išteklių išsaugojimą.

Miškų išteklių būklės ir apsaugos apžvalga

Nuotrauka: Pixabay

Komentarams:
Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė,
Komunikacijos ir tarptautinių ryšių departamento išorinės komunikacijos specialistė,
mob. +370 608 93 487, el. p. [email protected]