Valstybės kontrolierės Irenos Segalovičienės kalba Seime pristatant 2027–2029 m. biudžeto projekto vertinimą

2026-11-19

Iliustracija pranešimui spaudai Valstybės kontrolierės Irenos Segalovičienės kalba Seime pristatant 2027–2029 m. biudžeto projekto vertinimąGerbiamas Seimo Pirmininke, gerbiami Seimo nariai, gerbiamas Finansų ministre,
  
Šiandien svarstome ne tik kitų metų biudžetą. Svarstome ateinančių trejų metų valstybės įsipareigojimus ir tai, ar pajamos, kuriomis juos ketiname finansuoti, yra pakankamos, tvarios ir realios.
  
Todėl norėčiau aiškiai informuoti dviem klausimais.
  
Pirmas klausimas: ar biudžeto projektas atitinka fiskalinės drausmės taisykles?
  
Atsakymas vienareikšmis – ne. Nepriklausomos fiskalinės institucijos (NFI) vertinimu, projektas neatitinka nei nacionalinių, nei Europos Sąjungos fiskalinės drausmės taisyklių. 2026–2029 m. grynosios išlaidos vidutiniškai auga 7,9 proc. per metus, kai Fiskaliniame struktūriniame plane nustatytų metinių augimo ribų vidurkis sudaro 4,7 proc.
  
Tai nėra kelių dešimtųjų paklaida. Išlaidos auga reikšmingai sparčiau už Lietuvai nustatytą tvarią trajektoriją.
  
Antras, mano manymu, dar svarbesnis klausimas: ar pats biudžeto projektas parodo visą tikėtiną deficitą?
  
Mūsų vertinimu – ne.
  
NFI prognozuoja, kad valdžios sektoriaus deficitas 2026 m. gali siekti 3,5 proc. BVP, 2027 m. – 5 proc., 2028 m. – 5,8 proc., o 2029 m. – 5,9 proc. BVP. Laikotarpio pabaigoje jis būtų beveik dvigubai didesnis už 3 proc. Mastrichto ribą.
  
Kodėl mūsų skaičiai skiriasi nuo biudžeto projekto?
  
Ne todėl, kad remiamės pesimistiškesne ekonomikos prognoze. Priešingai. NFI ir Vyriausybė remiasi tuo pačiu rugsėjo mėnesio ekonominės raidos scenarijumi.
  
Skirtumas yra ne ekonomikos prognozėje. Skirtumas yra tame, ką laikome realistiškomis pajamomis ir valstybės įsipareigojimais.
  
Pateiksiu konkrečius pavyzdžius.
  
Pirma – pajamos.
 
2027 m. biudžeto projekte numatyta 197 mln. eurų papildomų pajamų iš geresnio mokesčių administravimo. Mes jų neįtraukiame, nes kol nėra pakankamai konkrečių ir pamatuojamų priemonių tokiam efektui pagrįsti, tai nėra pajamos, kuriomis galima užtikrintai finansuoti nuolatines išlaidas. Jei administravimas leis šiuos pinigus surinkti, tai bus geras rezultatas. Tačiau šiandien jais finansuoti nuolatinius įsipareigojimus būtų neapdairu.
  
Antras pavyzdys. NFI 2027–2029 m. numato po 100 mln. eurų mažesnes pajamas iš akcizų, nes pačios Finansų ministerijos fiskalinių rizikų vertinime tikimybė stabdyti arba lėtinti CO₂ dedamosios dyzelinui didinimą įvertinta maksimaliai – 10 balų iš 10.
  
Trečias pavyzdys. Projekte daroma prielaida, kad 2028 m. baigsis investicinė pelno mokesčio lengvata ir 2029 m. bus gauta apie 200 mln. eurų papildomų pajamų. NFI jų neįtraukia, nes ši lengvata nuo 2009 m. kas penkerius metus buvo pratęsiama. Jei valstybė nuspręs jos nebepratęsti, papildomos pajamos atsiras.
  
Tačiau dar didesnis skirtumas atsiranda išlaidų pusėje.
  
2027 m. projekte nėra dalies labai tikėtinų išlaidų: paramai Ukrainai, geležinkelių infrastruktūrai ir dalies viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų apskaitos pasikeitimo poveikio. Jeigu pasitvirtintų šių pajamų ir išlaidų rizikos, 2027 m. deficitas padidėtų maždaug 0,8 proc. BVP.
  
Bet esminę problemą matome 2028 ir 2029 metais.
  
Nors tvirtiname trejų metų biudžetą, projekte nėra numatytas tolesnis viešojo sektoriaus darbo užmokesčio augimas, papildomas pensijų indeksavimas ir visa pagal įstatymą didėjanti valstybės įmoka už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis. Fiskalinis vaizdas dėl to atrodo geresnis, tačiau valstybės įsipareigojimai neišnyksta.
  
Pavyzdžiui, projekte numatoma, kad 2028–2029 m. valdžios sektoriaus darbo užmokesčio išlaidos augs apie 3 proc. kasmet ir jų santykis su BVP mažės. Atsižvelgdami į jau priimtus įsipareigojimus dėl atlyginimų, tokį mažėjimą vertiname kaip mažai tikėtiną. Vien 2029 m. mūsų prognozuojamos darbo užmokesčio išlaidos nuo projekto skiriasi beveik 1 proc. BVP.
  
Sveikatos draudimo srityje pagal jau priimtą įstatymą valstybės įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis turi didėti, tačiau projekte tam nėra pakankamai asignavimų. Todėl NFI 2028 m. įtraukia papildomus 137 mln. eurų, o 2029 m. – 413 mln. eurų. Tai nėra naujo politinio sprendimo prognozė. Tai jau galiojančio įstatymo finansinė pasekmė.
  
Dar vienas pavyzdys – pensijos. Biudžeto projekte dabar numatoma, kad 2028 ir 2029 m. papildomas indeksavimas nebus vykdomas. Mes įtraukiame papildomą individualiosios dalies indeksavimą, nes toks sprendimas pastaraisiais metais priimamas kasmet.
  
Noriu atkreipti dėmesį ir į asignavimus neįtraukiamas išlaidas iš skolintų pinigų. Pastaraisiais metais jos sudarė nuo kelių šimtų milijonų iki maždaug 1,3 mlrd. eurų per metus. 2027 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) taip pat planuoja beveik 326 mln. eurų išlaidų skolintais pinigais. Valstybės kontrolė šią praktiką laiko ydinga ir apie ją kalba nuo 2016 m., nes ji gali silpninti Seimo vykdomą biudžeto kontrolę ir apsunkinti fiskalinių rizikų valdymą. Tokios išlaidos biudžete neatvaizduojamos, nors teisė skolintis įtvirtinama. Biudžetas turėtų atspindėti visą valstybės prisiimamų finansinių įsipareigojimų apimtį.
  
Taigi, akivaizdu, kad kalbame ne apie techninį kelių skaičių skirtumą. Kalbame apie tai, kad Seimas sprendimus priimtų matydamas tikrą ir teisingą valstybės finansų vaizdą.
  
Mūsų prielaidos, palyginti su biudžeto projektu, deficitą didina apie 0,3 proc. BVP 2026 m., 0,8 proc. 2027 m., 0,9 proc. 2028 m. ir 1,7 proc. BVP 2029 metais. Atotrūkis ne mažėja, o didėja. Ir čia dar neįskaičiuota minėtų SADM atskleistų įsipareigojimų įtaka deficitui.
  
Todėl 2029-ieji mums ypač svarbūs.
  
Iki tol baigs galioti laikina gynybos išlaidų išlyga. Ji leidžia Lietuvai nukrypti nuo įprastos išlaidų trajektorijos, tačiau nesukuria nė vieno papildomo euro pajamų. Nuo 2026 m. projekte numatoma išnaudoti visą leidžiamą 1,5 proc. BVP išlygos apimtį. Todėl šį laiką turime naudoti ne sprendimams atidėti, o pasirengti gynybą finansuoti tvariai.
  
Jeigu to nepadarysime, vėlesnis pasirinkimas bus gerokai siauresnis ir skausmingesnis.
  
NFI skaičiavimu, norint, kad 2029 m. deficitas neviršytų 3 proc. BVP, jį reikėtų sumažinti daugiau nei 3 mlrd. eurų.
  
Tai jau ne korekcija paraštėse. Tai sprendimai dėl ekonomikos augimo, valstybės pajamų, išlaidų prioritetų ir įsipareigojimų masto. Visomis kryptimis. Ir jų kaina didėja, kuo ilgiau atidedame sprendimus.
  
Pagal NFI vertinimą, skola 2029 m. priartėtų prie 60 proc. BVP, o 2030 m. gali viršyti šią ribą. Jeigu politika nesikeistų, 2035 m. skola galėtų siekti daugiau kaip 74 proc. BVP. Palūkanoms, kurios 2026 m. kainuos apie 1 mlrd. eurų, 2029 m. gali reikėti jau apie 2,1 mlrd. eurų per metus.
  
Tai 2 proc. BVP, kurių negalėsime panaudoti gynybai, sveikatai, švietimui ar investicijoms.
 
Gerbiami Seimo nariai,
  
fiskalinė drausmė nėra europinis formalumas ir nėra tikslas savaime. Jos paskirtis – užtikrinti, kad valstybė galėtų finansuoti savo įsipareigojimus, neperkeldama šiandienos sprendimų kainos ateities mokesčių mokėtojams.
  
Suvokiant, kad fiskalinis tvarumas yra ne mažiau svarbus įsipareigojimas visuomenei nei įsipareigojimai išlaidoms, mano žinutė Seimui labai konkreti.
  
Pirma, turime pripažinti realų problemos mastą ir patikslintame biudžeto projekte atskleisti tikėtiną deficitą, atsižvelgiant į nepriklausomos fiskalinės institucijos nurodytas rizikas. Juolab kad ir Europos Komisija prognozuoja didesnį deficitą, nei numatyta biudžeto projekte.
  
Antra, biudžete privalu parodyti visus prisiimtus įsipareigojimus ir priimti sprendimus dėl rodiklių trejiems metams. Priešingu atveju Seimas ir visuomenė matys pernelyg optimistinį trimečio biudžeto vaizdą.
  
Trečia, jeigu negalima pateikti fiskalinės drausmės taisykles atitinkančio biudžeto projekto, būtina pateikti išsamų ir kiekybiškai pagrįstą planą, kokiomis priemonėmis ir kada prie jų bus grįžta. Nukrypus nuo taisyklių, priemonių jų laikymuisi reikia imtis artimiausiu įmanomu metu, nes atidėta korekcija gali tapti ypač skaudi. Siekiant laikytis grynųjų išlaidų taisyklės 2028 m., reikės ištaisyti daugiau nei 3 mlrd. eurų 2027 m. sieksiantį nuokrypį. Toliau didinant išlaidas nepaisant taisyklių, ši suma dar augs.
  
Tvaraus gynybos finansavimo, kokybiškų viešųjų paslaugų ir fiskalinės drausmės nereikia priešinti.
  
Fiskalinis tvarumas yra sąlyga, kad visus šiuos valstybės įsipareigojimus galėtume vykdyti ne vien kitais metais, bet ir po trejų, penkerių ar dešimties metų.
  
Todėl sprendimų reikia ne 2029-aisiais. Anksčiau.
  
Kuo ilgiau atidėliosime sprendimus dėl pajamų ir išlaidų, tuo didesnė rizika, kad vėliau juos teks priimti skubiau ir skausmingiau. Tikiu, kad jūsų pasirinkimai šiandien gali nulemti, kad ši našta mūsų visuomenei būtų lengvesnė.
  
Dėkoju. Ir linkiu gerų sprendimų!