Didesnis „Sodros“ rezervas – ne pagrindas naujiems ilgalaikiams įsipareigojimams

 
Gyventojų pajamos senatvėje ateityje dar labiau priklausys nuo socialinio draudimo sistemos. 2026 m. įvykusių pakeitimų poveikis šalies pensijų sistemai ir viešųjų finansų tvarumui labiausiai priklausys nuo pasitraukimo iš II pensijų pakopos masto. Kuo didesnė dalis gyventojų pasitrauks iš kaupimo, tuo labiau silpnės II pensijų pakopos indėlis pajamoms senatvėje ir augs socialinio draudimo sistemos vaidmuo, užtikrinant norimą pajamų pakeitimo normą. Tai ypač aktualu, kai iš kaupimo labiausiai traukiasi jauni dalyviai. Senstant visuomenei, tai reikš didesnį spaudimą didinti ilgalaikius valstybės įsipareigojimus ateityje. Tai yra fiskalinė rizika, kurią buvo bandoma valdyti kuriant pensijų kaupimo sistemą Lietuvoje. Pažymėtina, kad pasitraukimo iš II pensijų pakopos mastas jau yra itin reikšmingas, tačiau jis gali toliau augti, kol nepasibaigė laikotarpis, kai gyventojai gali priimti sprendimą. Tokiu atveju II pensijų kaupimo pakopa taptų nišinė.

Veikiamas pakeitimų, „Sodros“ rezervas laikinai išaugs, tačiau tai ne papildomos pajamos, o būsimi įsipareigojimai demografinių iššūkių akivaizdoje. 2025 m. pabaigoje rezervinis fondas siekė apie 4,5 mlrd. Eur. Numatoma, kad per artėjančius kelis metus rezervo dydį reikšmingai papildys iš II pakopos pensijų fondų gautos „Sodros“ ir valstybės biudžeto įmokos. Per pirmąjį 2026 m. ketvirtį jų „Sodrai“ pervesta apie 1,3 mlrd. Eur. Tai sukuria atitinkamus ilgalaikius įsipareigojimus ir nereiškia, kad gauta papildomų pajamų, kurias galima naudoti esamiems įsipareigojimams didinti. Taip pat būtina atsižvelgti į socialinio draudimo sistemos laukiančius ilgalaikius iššūkius, svarbiausias iš jų – neišvengiamas visuomenės senėjimas. 2025 m. vienam senyvo amžiaus asmeniui teko daugiau nei 3 darbingo amžiaus asmenys, o 2050 m. numatoma, kad šis skaičius sumažės iki 2. Tai lems, kad pradės formuotis struktūrinis deficitas, kurį tektų finansuoti „Sodros“ rezervo sąskaita. Atlikta analizė^[1] rodo, kad nekintant politikai dėl demografinio spaudimo šis rezervas būtų visiškai išnaudotas anksčiau nei 2050 metais. Rezervo nykimą dar labiau paspartintų papildomas pensijų indeksavimas. Atsižvelgiant į šių metų I ketvirčio rezultatus, „Sodros“ rezervą papildys didesnė nei planuota suma. Tačiau skaičiavimai rodo, kad pagal 2025 m. pabaigoje turėtus įsipareigojimus ilgalaikėje perspektyvoje tai reikšmingai nepakeis rezervo situacijos. Gautos didesnės įmokos iš II pakopos leistų išlaikyti rezervą papildomus vienerius metus. Pažymėtina, kad „Sodros“ rezervas veikia kaip ciklinio stabilizavimo įrankis, o ne pensijų indeksavimo šaltinis. Atskiro rezervo ilgalaikiams iššūkiams valdyti nėra numatyta.

Sutaupytų valstybės biudžeto paskatų panaudojimas bazinėms pensijoms didinti keltų ilgalaikių iššūkių. Tikėtina, kad valstybės biudžetas kasmet sutaupys daugiau nei 150 mln. Eur, kurie būtų skirti paskatoms dalyvauti kaupime. Vis dėlto lieka neaišku, kaip šie ištekliai bus panaudoti. Nenumačius kitų priemonių, jie mažintų ir taip jau nemenką valstybės biudžeto deficitą ir skolinimosi poreikį. Tačiau diskutuojama dėl šių paskatų panaudojimo esamų pensijų didinimui, kuris formuotų papildomus ilgalaikius pensijų sistemos įsipareigojimus. Jei tai būtų vykdoma koreguojant bazinės pensijos dydį, tai turėtų ir kitokių pasekmių. Spartus bazinės pensijos dydžio didinimas mažintų ryšį tarp gyventojų sumokamų socialinio draudimo įmokų ir gaunamų išmokų. Kitaip tariant, dabartiniams dirbantiesiems mažėtų paskatos mokėti socialinio draudimo įmokas. Senatvės pensijų didinimas visiems ją gaunantiems asmenims nėra taikli priemonė, siekiant sumažinti pensinio amžiaus žmonių skurdą. Todėl svarbu galvoti apie socialinės paramos sistemos priemones.

Padidėjęs rezervas neturėtų būti naudojamas sprendimams, kurie padidintų ilgalaikį įsipareigojimų lygį, nesukūrus tam tvarių pajamų šaltinių. Didesnis „Sodros“ rezervas po įsigaliojusių pakeitimų nereiškia struktūriškai geresnės pensijų sistemos finansinės būklės. Pasitraukusių iš kaupimo dalyvių „Sodros“ ir valstybės įmokos tampa pensijų apskaitos vienetais, o tai reiškia būsimus įsipareigojimus ateityje. Taip pat po trumpalaikio rezervo padidėjimo išryškės visuomenės senėjimo sukeltas poveikis viešiesiems finansams. Be to, susilpnėjus II pensijų pakopos vaidmeniui, didesnis spaudimas už būsimas pensijas teks socialiniam draudimui. Todėl šio laikotarpio fiskalinė rizika yra ne pats rezervo padidėjimas, o nepagrįstas polinkis jį panaudoti sprendimams, kurie dar labiau padidintų valstybės ilgalaikius įsipareigojimus. Naujus įsipareigojimus būtų galima prisiimti tik jiems numatant atitinkamus tvarius pajamų šaltinius. Norint vykdyti jau esamus įsipareigojimus ir neapleisti kitų socialinių tikslų, tokių kaip pensinio amžiaus žmonių skurdo mažinimas, būtina derinti įvairias priemones. Nepriklausoma fiskalinė institucija pažymi, kad reikalingos ne tik pajamų priemonės, bet ir struktūrinės reformos, ypač skatinančios darbo našumo ir tvarų ekonomikos augimą. Apie „Sodros“ rezervo išlaikymą ateityje kalba ir Tarptautinis valiutos fondas^[2]. Sukauptų I pakopos perviršių išsaugojimas būtų itin svarbus siekiant sukaupti rezervą, kuris padėtų atlaikyti nepalankių demografinių tendencijų poveikį ir kompensuotų susilpnėjusią II pakopą.

^[1] Prieiga per internetą: https://www.valstybeskontrole.lt/LT/Post/18739/ar-sodros-rezervas-atlaikys-neisvengiamus-lietuvos-demografijos-pokycius.
  
^[2] Prieiga per internetą: https://www.imf.org/en/news/articles/2026/05/26/mcs052626-lithuania-article-iv-mission.